Sasnavos išskirtinumas – Zuikių muziejus ir edukacinė Zuikių mokykla

Prie Via Baltika automagistralės, vedančios nuo Kauno link Marijampolės, įsikūręs Sasnavos miestelis. Iš tolo pasitinka bažnyčios bokštas. Didelė neogotikinio stiliaus bažnyčia su aukštu bokštu pastatyta 1938 metais. Miestelyje tai vienur, tai kitur įsikūrę zuikiai. Vieni suvirinti iš metalo, kiti išskaptuoti iš medžio ar tiesiog nupirktas iš tokias dekoratyvines kiemo skulptūras pardavinėjančių prekybininkų. Sasnavoje zuikių užkratas pasklido bendruomenei įsteigus Zuikių muziejų.

Sasnavoje zuikis atstraksėjo neatsitiktinai. Kalbininkas ir vienas iš bendrinės lietuvių kalbos kūrėjų Kazimieras Būga teigė, kad per miestelį tekančio upelio pavadinimas Sasna ir nuo jo kilęs miestelio pavadinimas Sasnava siejasi su prūsišku žodžiu sasnis, mat prūsai taip kiškį vadino. Manoma, kad šį žodį XIII amžiuje galėję atnešti iš savo žemių kryžiuočių išstumti prūsai. Kodėl tas žodis įaugo į šio krašto gyvenimą, sunku pasakyti. Gal kiškiai čia užklydusiems prūsams buvo gyvybiškai svarbūs, o gal vietiniams gyventojams kiškius patiko sasniais vadinti. Kaip ten bebūtų, zuikiai miestelyje labai rimtai įsitvirtino. Net 2005 metais patvirtintame miestelio herbe išdidžiai tupi zuikis. Nuo 2015 m. Sasnavoje veikia bendruomenės įkurtas Zuikių muziejus, o nuo 2016 m. į edukacijas kviečia Zuikių mokykla.

Idėja, gimusi iš nepritekliaus

Zuikių muziejus įkurdintas Sasnavos bendruomenės centre, prie pagrindinės miestelio gatvės. Tačiau, kaip teigia bendruomenės pirmininkė Daiva Truncienė, zuikiai buvo prisiminti ieškant išeities iš susidariusios keblios finansinės situacijos. „Sasnavos bendruomenę įkūrėme 2003 metais. Tada mums buvo suteiktas senas ir labai nugyventas pastatas, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo veikė valsčius, po to – mokykla, mažėjant mokinių skaičiui, pastatas pasidarė nebereikalingas ir pamažėl ėmė nykti“, – pasakoja pirmininkė.

Išpuvusios pastato grindys, kiauras stogas, išdaužyti langai – tokiame pastate bendruomenė pradėjo kurti savo namus. Vilčių teikė atsiradusi galimybė gauti paramą iš Žemės ūkio ministerijos bendruomenės materialinei bazei kurti. „Parašę projektą ir iš ministerijos gavę pirmąją paramą  susidėjome bendruomenės namų langus, iš vidaus, vietoj žaliuzių, užklijavome juos  agroplėvele. Taip ir gyvenome, – kelio link Zuikių muziejaus steigimo pradžią prisimena  bendruomenės pirmininkė.– Po kelerių metų savivaldybė pasirūpino pastato renovacija, mums atnešusia ir džiaugsmo, ir rūpesčių. Džiaugėmės sutvarkytomis patalpomis, bet neišmanėme, iš kur gauti lėšų jų išlaikymui. Sutvarkytą pastatą Marijampolės savivaldybė bendruomenei perdavė pagal panaudos sutartį, o už sunaudotą elektrą, šildymą, šiukšlių išvežimą turėjome susimokėti patys. Negana to, kol pastatas buvo remontuojamas, susikaupė didelė skola už elektrą. Žūtbūt turėjome imtis veiklos, iš kurios gautume pajamų. Ir tada mums atėjo mintis bendruomenės pastate įkurti Zuikių muziejų, nes su zuikiais susijęs ir miestelio pavadinimas, ir jo herbas“.

O paklausta, kodėl sumanė steigti ne Kiškių, o Zuikių muziejų pašnekovė turi atsakymą – kaime, kuriame ji augo lakstė ne kiškiai, bet zuikiai. „Be to, kiškiai labiau tinka Rokiškiui, Kupiškiui, – paaiškina Daiva ir priduria, kad Zuikių mokyklos edukatorės turi ir kitą paaiškinimą. – Žodis zuikis aprėpia žymiai daugiau nei kiškis. Juk iš kažkur grįždami artimiesiems vežame zuikio pyragą, vaikams perkame minkštus zuikučius. Zuikiais „paverčiame“ ir edukacijose dalyvaujančius vaikus“.

Pirmieji zuikiai atstraksėjo iš namų

„Muziejaus kūrimą pradėjome nuo tų zuikių, kuriuos savo namuose turėjome. Kokius turėjome, tokius nešėme, – pasakoja bendruomenės pirmininkė Daiva Truncienė, iš savo namų atnešusi nemažą pulkelį zuikių. – Buvome sukaupę nedidelę zuikių kolekciją. Taip atsitiko, kad jaunėlei dukrytei nuo mažumės pradėjome lauktuvėms zuikučius vežti. Tai buvo patys įvairiausiai zuikučiai. Dabar net neprisimenu, kiek jų buvo. Dar kelis zuikius atnešiau iš mokyklos, kurioje dirbau. Kadangi mes esame suvalkiečiai ir savo zuikių kairėn-dešinėn nemėtome, ir kiti bendruomenės nariai namuose surado zuikių. Tai buvo žaislai, suvenyrai, puodelius, lėkštutes, knygutes – viskas, kur buvo pavaizduotas zuikis“.

Tad jau pirmaisiais muziejaus veiklos metai jame apsigyveno apie 100 eksponatų. O šimtas zuikių – jau šis tas: šimtas zuikių susirinko, net žalia girelė linko. Ir, kaip tame Eduardo Mieželaičio eilėraštyje, zuikiai, pakalbėję, pasitarę, mokyklą atidarė.

„Kadangi ilgus metus dirbau mokytoja, nieko geriau, kaip edukacija nesugalvojau lankytojams pritraukti, – juokiasi Daiva Truncienė. – Žinoma, pirmieji metai mums buvo liūdnoki. Vienas kitas lankytojas teužsukdavo. Sėkmė atėjo po 2016 metų, kai sugalvojome Zuikių mokyklos edukacijas siūlyti mokykloms, darželiams, dienos centrams“. Tad netrukus bendruomenė iš savo zuikių ir skolą sumokėjo, ir pastato išlaikymui reikalingų lėšų pradėjo užsidirbti.

Ekspozicijoje – per 6000 zuikių

Sasnavos bendruomenės Zuikių muziejus Lietuvoje yra vienintelis ir antras pasaulyje. „Savo lankytojams visada paminime, kad pasaulyje yra tik du Zuikių muziejai. Tik mūsiškiame sukaupta per 6 tūkstančius, o Kalifornijoje esančiame muziejuje – per 45 tūkstančius eksponatų“, – bendruomenės sumanymu didžiuojasi Daiva Truncienė.

Erdvioje patalpoje sustatytose lentynos jaukiai įsikūrę patys įvairiausi zuikiai.

„Kai turėjome nedaug zuikių, jie visi tilpo nedideliame kambarėlyje. Pastatėme kelias lentynas ir juose įkurdinome savo eksponatus, – muziejaus pokyčius apžvelgia bendruomenės pirmininkė. – Paskui zuikiams teko užleisti ir antrą kambarį, po kiek laiko ir jame mūsų zuikiai sunkiai beišsitekdavo. Tad arka sujungėme dvi patalpas ir naujoje erdvėje sustatę lentynas pabandėme zuikius sugrupuoti. Komponavome juos pagal spalvą, pagal medžiagą, iš kurios jie pagaminti, pagal dydį“.

Pasirinktos krypties rinkti ir eksponuoti viską, kur pavaizduotas zuikis, bendruomenė neatsisako. Tad muziejus stebina zuikių įvairove. Čia įkurdinti ir  minkštučiukai, vaikų išglostyti mažiukai ir dideli, stačiaausiai ir visiški nulėpausiai, rausvi, žydri, geltoni, rudi pilki žaismingi žvairiaakiai. O jau zuikių skulptūrėlių įvairovė! Ir porcelianiniai, ir keramikiniai, ir megzti, ir siūti. Lentynose rikiuojasi spalvingi puodeliai ir lėkštutės su linksmais zuikučiais, tarsi laukdami švenčių buriuojasi velykiniai zuikiai. Tarp muziejaus eksponatų ir zuikių istorijas pasakojančios knygutės, zuikiais išmarginti skėčiai, prijuostės, marškinėliai, netgi batai, kepurės, striukės... Mažiausias muziejaus eksponatas – vieno centimetro auskarai ir pakabukas.

„Minkštus žaislinius zuikius daugiausia mums atveža vaikai. Turime muziejaus kūrėjų knygą, į kurią užrašome dovanojusio zuikį vardą, jei jis atvyko į muziejų su ugdymo įstaiga, įrašome ir įstaigos pavadinimą. Taip pat datą, kada zuikis dovanotas. Kviesdami padovanoti muziejui žaislinį zuikutį, mes visada primename, kad labai gerai, kai zuikutis atkeliauja į muziejų, nes daugelis jų yra sintetiniai ir juos išmesdami pasmerktume keliems šimtams metų sąvartyne kentėti. Kiekvienam vaikui, muziejui atidavusiam savo zuikį, įteikiame nedidelę dovanėlę. Pastaruoju metu dovanojame sąsiuvinį su zuikučiu ir paprašome jį pripiešti zuikių, o kitą kartą atvažiuojant į muziejų tuos piešinukus atvežti. Zuikius mums ir suaugusieji piešia. Neseniai pas mus vyko piešimo seminaras. Pirmoji užduotis jo dalyviams buvo nupiešti ir muziejui padovanoti zuikį, o paskui jie jau piešė tą, ką norėjo, – apie muziejaus nesibaigiantį kūrimą pasakoja Daiva ir juokaudama priduria. – Zuikių liga ne tik mes, bet ir mūsų giminės, draugai ,,susirgo“. Turime zuikių, kurie su mūsų draugais yra parkeliavę iš tolimų kraštų. Vienas paskutiniųjų zuikių atkeliavo iš Pietų Afrikos. Turime draugų ir tarp sendaikčių pardavėjų. Iš parvežtų daiktų visada atrenka  zuikius ir mums atideda, o mes juos nuperkame“.

Įdomu ir vaikams, ir suaugusiems

Zuikių muziejaus kūrimo nefinansavo ir nefinansuoja joks fondas. Ir eksponatus, ir jiems eksponuoti lentynas  bendruomenė perka už savas lėšas, kurias uždirba parduodami muziejaus bilietus ir edukacijas.  Kadangi ekskursijas ir edukacijas vedančios zuikienės mėgsta puoštis, dalį uždirbtų lėšų skiria jų drabužiams, edukacijoms reikalingoms priemonėms. Šiandien Zuikių muziejus ir Zuikių mokykla net tapo Sasnavos kultūros renginių rėmėjais. Per šventes ir košę, ir kopūstienę išverda, ir blynų iškepa.

Daiva Truncienė pasidžiaugia ir vis daugiau lankytojų pritraukiančia Zuikio mokykla. Zuikio mokyklai pritaikyta prie muziejaus buvusi beveik nenaudojama lauko erdvė. Nors joje buvo vaikų žaidimo aikštelės užuomazgų, bet, kaip teigia pašnekovė, mamos ja nesinaudojo, nes netoli kelio esanti teritorija nebuvo saugi. Prieš kelerius metus bendruomenės iniciatyva teritorija buvo aptverta. Joje įrengta Zuikių ola ir basų kojų takas, kuriuo mėgsta pasivaikščioti Zuikių muziejaus lankytojai. Atsirado Zuikio treniruoklių, žaidimų ir sūpynių aikštelės, Zuikio koncertų terasa, tarnaujanti ne tik edukacijoms, bet ir bendruomenės bei kultūros renginiams. „Zuikio mokykloje mes ir skaičiuojame, ir dainuojame, ir šokame, ir mankštinamės. Mokomės ir zuikio pyragą kepti. Edukacijos dalyviai padeda paruošti pyrago tešlą, o jį kepti baigia Zuikienė. Turime įsirengę ir Zuikio daržą, kuriame auginame žolynus, iš kurių verdame arbatą“, – edukaciją pristato pašnekovė. .

Zuikių kieme gyvena ir tikras triušis, džiuginantis mažuosius edukacijos dalyvius ir muziejaus lankytojus.

Paklausta, ko reikia, kad muziejus būtų lankomas, Daiva trumpam susimąsto: „Visko reikia. Reikia, kad tai, ką darai, pačiam būtų įdomu ir kad nuo to, ką darai, nepavargtumei. O labiausiai reikia nuoširdumo. Nuoširdumas reikalingas tiek bendraujant su vaikais, tiek su suaugusiais“.

Manantiems, kad muziejus įdomus tik vaikams, nuvilianti žinia. „Pastebėjome, kad muziejuje suaugusieji užsibūna žymiai ilgiau nei vaikai. Vaikams mūsų eksponatai – tik žaislai, o suaugusiems jie – sentimentai“, – sako viena iš Zuikių muziejaus iniciatorių ir kūrėjų, edukatorė, Sasnavos bendruomenės pirmininkė Daiva Truncienė.

Karolina Baltmiškė

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus yra rengiamas pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą remia:

Medijų rėmimo fondas

MK laivyba

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama