Spalvingas filareto Napoleono Novickio gyvenimas

Kulvos (Jonavos raj.)  Švč. Mergelės Marijos bažnyčios šventoriuje rymo ketaus kryžius su sunkiai įskaitomu įrašu, jog čia 1870 m. palaidotas Napoleonas Novickis: „NAPOLEON NOWICKI //† 1870  r. 22 Stycznia // Ten grobowiec na pamiątką // dla kochanego męža od žony // postawiony“.

           Pasidomėjus šio asmens biografija, atsiskleidė įdomi ir kupina įvykių istorija. Šis žmogus išgyveno sudėtingiausius ir tragiškiausius XIX a. Lietuvos istorijos vingius ir artimai bendravo su iškiliausiomis to laikotarpio asmenybėmis. Napoleonas Novickis – filaretas, sukilėlis, Sibiro tremtinys, romantikas, gabus, išradingas ir tuo pačiu verslus žmogus, nuėjęs spalvingą gyvenimo kelią.

Tėvai

Napoleonas Novickis gimė 1800 m. Varšuvoje, Karūnos ir Lietuvos matininko (geometro), Minsko pavieto bajoro (herbas Osęki), buvusio Starodubo rotmistro Timotiejaus Silos Novickio  (Tymoteusz Silla Nowicki) ir bajorės Rozalijos Miedzichovskos ( Rozalia Medzichowska) šeimoje. Kai kurie šaltiniai nurodo kad N. Novickio gimimo vieta Alanta Ukmergės paviete, tačiau jis pats filaretų tardymo dokumentuose mini, kad gimė Varšuvoje, o vaikystėje prabėgo tėvų namuose Varšuvoje ir jos apylinkėse kartu su broliu Jonu ir seserimi. Napoleono tėvas jaunystėje buvo įstojęs į jėzuitų gretas. Vėliau, baigęs universitetą, tapo vienu žymiausių geometru Abiejų Tautų Respublikoje, dalyvavo sudėtingų statybų matavimo darbuose, parašė knygų, skirtų žemės matininkams. Savo testamente jis rašė, kad po 1794 m. sukilimo neteko didelės dalies turto, liko tik dalis pinigų, geometriniai įrankiai, brėžiniai ir 300 knygų, kurias ketino padovanoti Vilniaus universitetui.

Tarnybos metu Napoleono Novickio tėvas buvo susijęs su Nesvyžiaus ordinatoriais. Iš kunigaikščio Dominyko Jeronimo Radvilos nuomojo Žitkavičių (dab. Baltarusijoje) palivarką. Iš palivarko gautas kuklias pajamas skyrė savo vaikų mokslui.

Filaretas

                      N. Novickis apie 1818 m. įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą. Tuo metu Vilniaus universitetas buvo seniausia ir didžiausia aukštoji mokykla visoje Rusijos imperijoje, o Vilnius – vienas iš svarbiausių Rytų Europos kultūros centrų. Studijuodamas Napoleonas klausė tokių iškilių dėstytojų, kaip Andriaus Sniadeckio (1763–1838), Stanislovo Bonifacijaus Jundzilo (1761–1847) ir kt., paskaitų. Be tiksliųjų, Napoleonas domėjosi ir humanitariniais mokslais. Yra žinoma, kad jis laikė istorijos egzaminą pas Joachimą Lelevelį (1786–1861) ir dalyvavo dailininko Jono Rustemo (1762–1835) studijose.

           Studijuodamas N. Novickis aktyviai įsitraukė į filaretų judėjimą. Filaretai (gr. philaretos – „doros mylėtojas“) buvo slapta studentų organizacija, veikusi VU 1820–1823 m.  Filaretų draugija turėjo keturias sekcijas: fizikų-matematikų, teisininkų, literatų ir medikų. Sekcijos buvo padalintos į bendrijas, kurios buvo vadinamos vaivorykštės spalvomis. Fizikų sekcija turėjo tris bendrijas: Žaliąją, Avietinę ir Rožinę. 1820 m. birželio 25 d. N. Novickis buvo priimtas į Rožinę bendriją, kurioje ėjo patarėjo pareigas. 1821 m. gegužės 13 d. jis įstojo į Bičiulių draugiją, kuri 1822 m. buvo pervadinta į Filadelfistų (gr. philadelphia – „broliškoji meilė“) draugiją. Šioje organizacijoje vyravo radikalesnės patriotinės nuotaikos, ryžtas demokratiniais pagrindais atkurti Lenkijos ir Lietuvos unijinės valstybės nepriklausomybę. Tuo pat metu N. Novickis dirbo Filaretų priežiūros rūmų sekretoriumi, o 1822 m. tapo komiteto, planavusio filaretų idėjas  skleisti  provincijoje, nariu.

           Studijų metais Napoleonas Novickis sutiko didžiąją gyvenimo meilę Feliciją Micevičiūtę (Felicya Micewiczówna, 1803–1883). Ji buvo Ukmergės pavieto maršalkos, buvusio Ukmergės žemės teismo teisėjo Dominyko Micevičiaus (Dominik Micewicz), kuris valdė Skačiūnų dvarą prie Lyduokių, dukra. Filaretai ją vadino ,,dangiškąja Fela“ (lenk. niebieska Fela). Į gražuolės širdį pretendavo ne vienas jaunuolis, tarp jų buvo ir poetas, filaretų draugijos įkūrėjas Tomas Zanas (1796–1858), kuris Feliciją pažinojo, kai ji mokėsi Deibelių mergaičių pensionate Vilniuje. Po keliasdešimt metų T. Zanas savo dienoraštyje rašė: ,,Iki šiol prisimenu didžiausią savo pensiono meilę – Felią. Mano jausmai jai nuo to laiko nepasikeitė nei per adatos skylutę“.

Nuo jo neatsiliko ir Adomas Mickevičius (1798–1855), garsiojoje ,,Filaretų dainoje“  (Pieśń filaretów), parašytoje 1820 m. Kaune,  paskutinį posmą paskirdamas gražuolei savo mūzai Felai:

Mus greit užkas į smėlį,

Kur šalta ir baugu...

Akis užspaus tau Felė

Arba ranka draugų.

(Vertė Aleksys Churginas)

N. Novickui studijuojant Vilniaus universitete, jo tėvas kartu su svainiu, buvusiu Mozyriaus pavieto pakamario teismo teisėju Tadeušu Miedzichovskiu (Tomasz Miedzychowski), iš Radvilų komisijos 1822 m. sausio 10 d. už 66 tūkstančius sidabro rublių nusipirko Alantos dvarą Ukmergės paviete. Nenuostabu, kad Alantos dvare retkarčiais N. Novickis lankydavosi su universiteto draugais.

Nors caro valdžiai ir jos agentams patriotinės filaretų nuotaikos buvo žinomos, tačiau buvo laukiama tinkamos progos susidoroti su jaunimo judėjimais. To ilgai laukti nereikėjo. 1823 m. lapkričio 15 d. carinė valdžia ėmėsi veiksmų: 108 jaunuoliai buvo suimti, taip pat ir Napoleonas Novickis. Areštuotieji buvo laikomi įvairiuose Vilniaus vienuolynuose: Bernardinų, Pranciškonų, Basųjų Karmelitų, Pijorų, Misionierių ir Visų Šventųjų. N. Novickis buvo laikomas Pijorų vienuolyne, Dominikonų gatvėje.

1823 m. gruodžio 9 d. jis buvo pirmą kartą apklaustas, vėliau dar keletą kartų kviečiamas į teismą ir tardomas. Filaretų apklausą organizavo komisija, kurios dauguma narių, pagal filaretą Stanislovą Moravskį (1802–1853), buvo ,,be sąžinės, doros, moralės“. Ypač išsiskyrė Vilniaus gubernijos prokuroras Jeronimas Botvinko (Hieronim Botwinko, 1778–1850), turėjęs Klabinių dvarą netoli Alantos. J. Lelevelio žodžiais tariant, jis buvo niekšas ir sukčius. A. Mickevičius J. Botvinką aprašė „Vėlinėse“ kaip žiaurų personažą, kuris vaikams kirtęs po tris šimtus rykščių. Rašytojas Tadas Kristupas Bulgarinas (1789–1859), vėliau tapęs Fadejumi Benediktovičiumi Bulgarinu, savo romane jį pavadino ,,skotinka“, t. y. ,,gyvuliuku“.

Alantoje

Tardomas Napoleonas Novickis laikėsi tvirtai ir oriai, todėl vėliau tardymo komisija su nepasitenkinimu konstatavo, kad ,,N. Novickis priklauso tiems, kurie nepripažįsta jų tiesos“. Komisijai taip ir nepavyko įrodyti Napoleono kaltės. Pagal tėvo  prašymą ir garantinį  laidavimą 1824 m. sausio 27 d. jis buvo išleistas gyventi į tėvo dvarą Alantoje be teisės iš ten išvykti. Mokslus universitete teko mesti, nors vėliau tų pačių, 1824 metų birželio 14 d., jis teismo buvo išteisintas.

N. Novickiui gyvenant Alantos dvare vyko gana intensyvus kultūrinis gyvenimas, vykdavo labdaros vaidinimai ir koncertai, o gautos lėšos buvo skiriamos Vilniaus vaikų prieglaudoms paremti. Tuo metu netoliese, už keliolikos varstų, baigusi mokslus Vilniuje, Skačiūnų dvare pas tėvus gyveno Felicija Micevičiūtė, didžioji Napoleono meilė. Tikėtina, kad galbūt Napoleonas ją aplankydavo. Tačiau po kelerių metų Napoleono ir Felicijos keliai išsiskyrė, nes N. Novickio tėvas buvo priverstas Alantos dvarą parduoti. Radvilų turtų komisija, gavusi skundų iš Dominyko Jeronimo Radvilos dukters Stefanijos Radvilaitės (1809–1832) vyro kunigaikščio Liudviko Vitgenšteino (vok. Ludwig Adolf Friedrich zu Sayn-Wittgenstein-Sayn), 1799–1866), kuris tvirtino, kad T. Miedzichovskis ir T. Novickis, įsigydami Alantos valdą, komisiją apgavo, nes neteisingai nurodė valdos dydį, joje esantį turtą, žmonių skaičių, todėl buvę savininkai ir pati komisija patyrė nuostolių. Komisija keletą metų nagrinėjo skundus ir 1828 m. pripažino, kad Tymotiejus Novickis ir Tomašas Miedzichovskis padarė didelį nuostolį valstybės iždui ir juos įpareigojo nuostolius padengti, o dvarą parduoti. Naujasis savininkas Tadeušas Pac-Pomarnackis (Tadeusz Pac-Pomarnacki) apmokėjo T. Miedzichovskio ir T. Novickio skolas ir iš pastarųjų 1828 m. įsigijo Alantos valdą.

Nėra žinoma tiksliai, kada Novickiai paliko Alantą, bet Alantos bažnyčios santuokų knygos 1828 m. įrašas byloja, jog Timotiejus ir Napoleonas Novickiai dar dalyvavo kaip liudininkai čia vykusioje giminaičių Miedzichovskių vedybų ceremonijoje. Novickiams netekus dvaro, N. Novickio mylimosios Felicijos Micevičiūtės tėvas nepanoro leisti dukros už Napoleono. Ji 1830 m. ištekėjo už Kauno pavieto maršalkos Igno Vilamavičiaus (Ignacy Willamowicz), poeto Adomo Mickevičiaus giminaičio. Napoleoną Novickį ir Feliciją Micevičiūtę likimas vėl suves po 30 metų.

Galicija ir Krokuva

Neaišku, kur gyveno Novickiai, palikę Alantą, tik žinoma, kad tėvas Timotiejus Novickis po keleto metų mirė. Prasidėjus 1831 m sukilimui, Napoleonas Novickis įsitraukė į jo veiklą — tapo ryšininku (emisaru) tarp Lietuvos ir Lenkijos. N. Novickio dėka daug žmonių tapo sukilimo dalyviais. Leonas Kenevičius, Mozyriaus sukilimo vadas, vėliau prisiminimuose rašė, kad jį dalyvauti sukilime ,,lenkė“ emisaras N. Novickis. Po sukilimo numalšinimo jis turėjo slapstytis ir bėgti į Prancūziją, kurioje rado prieglobstį daugelis sukilimo dalyvių. Prancūzijoje N. Novickis aktyviai įsitraukė į jam ideologiškai artimą karbonarų judėjimą.

1833 m. Napoleonas Novickis, kaip pulkininko Juozapo Zalivskio (1797–1850) emisaras, slapta grįžo į Lietuvą, tačiau pradėjus persekioti carinei policijai, greitai turėjo išvykti į Galiciją, kur gyveno Šepelevskio pavarde. Bendražygiai jį vadino „Šepelo“. Galicijoje Napoleonas įsitraukė į vietinių angliakasių judėjimą, o įkūrus masonų Lenkijos angliakasių sąjungą, tapo šios organizacijos Didžiuoju meistru. Jis stengėsi palaikyti ryšius su Europos masonų ložėmis. Tuo metu tarp Sąjungos ir kitų organizacijų vyko dideli nesutarimai, todėl nusivylęs bendradarbiavimu, 1835 m. paliko Lvovą ir išvyko į Krokuvą, kurioje mėgino atkurti Lenkijos angliakasių sąjungą. Būtent tada, 1835 m. birželio mėnesį, jis susipažino su Simonu Konarskiu (1808–1839), kuriam padėjo įkurti Lenkų tautos sandraugą (Stowarzyszenie Ludu Polskiego). Tais pačiais metais vyriausiajam sandraugos susirinkimui paskyrus, vėl nelegaliai kirto sieną, kad pradėtų ruoštis naujam sukilimui Lietuvoje ir Lenkijoje.

N. Novickis apsigyveno pas brolį Kareliškiuose, Naugarduko paviete. Brolis augino cukrinius runkelius ir turėjo cukraus fabriką. Cukraus fabrikas tapo propagandos prieš carinę valdžią centru visame paviete, ten buvo platinama uždrausta spauda. Kartu su broliu dirbdamas cukraus fabrike, Napoleonas greitai perprato cukraus gamybos procesą ir tapo šios srities žinovu. Kadangi slapstėsi, neatskleisdamas savo autorystės parašė ir 1837 m. Vilniuje, Juozapo Zavadskio, (1781–1838) leidykloje išleido nepasirašydamas knygą ,,Apie cukrinių runkelių gamybą namuose ir rafinavimą bei runkelių auginimą Lietuvoje“.

Išleidęs knygą N. Novickis siekė paskatinti žemės savininkus užsiimti cukraus gamyba. Minske besikurianti įmonė N. Novickiui pasiūlė tapti naujojo cukraus fabriko direktoriumi. Kruopščiai besiruošdamas šioms pareigoms, N. Novickis aplankė daugybę provincijų, kuriose susipažino su kitų cukraus fabrikų veikla. Siūlomas pareigas jis turėjo užimti 1838 metų rudenį, tačiau 1838 birželio mėn. po išdavikų Antano Ožerskio (Antoni Orzeszko „Judak“, 1800–1877) parodymų N. Novickis, kaip ir bendražygis Simonas Konarskis, buvo suimti.

Autorius: Gintautas Šeikis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama