Į Palangos žemę sugrįžo knygnešys Liudas Vaineikis

Palangos daktarui atminti

Apie žymaus lietuvio kultūros veikėjo mirtį pranešė daugelis: nuo oficialiojo valstybinio laikraščio „Lietuvos Aidas“, kuris įvardijo jį didžiuoju Lietuvos knygnešiu, iki Lietuvos šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“, apibendrinusio jo gyvenimo kelią: „Tai buvo tikras senosios kartos idealistas, dirbęs lietuvių tautos gerovei entuziazmo pilna krūtine. [...] Palangoje, palaikė glaudžius santykius su dauguma ano meto žymesniųjų Lietuvos veikėjų. [...] Dr. Vaineikis buvo susitaręs su vienu Prūsijos pašto kurjeriu, kuris tą literatūrą jam pristatydavo iš Mažosios Lietuvos. [...] Kurį laiką, kai daug lietuvių inteligentų rusų žandarai susodino į kalėjimus, dr. Liudas Vaineikis buvo varpininkų komitete, kuris rūpinosi „Varpo“ ir „Ūkininko“  leidimo reikalais. Be to, jis yra išvertęs keletą knygų į lietuvių kalbą“.

Vaikų laikraštyje „Vyturys“ itin ryškus Palangos daktaro, švietėjo portretas: „Prieš keturias dešimtis metų, baigęs gydytojo mokslus, jis tyčia apsigyveno Lietuvoje, pajūry, prie Birutės kalno Palangoje. Čia jis per visus tuos metus gydė žvejus. Ne vien gydė. Jis juos mokė, globojo, užtardavo, nes anais laikais, kai rusai mūsų kraštą valdė ir niekam neleido nei mokytis, nei skaityti rašyti lietuviškai, lietuviai kitur pagalbos nerasdavo, kaip tik pas saviškius mokytus žmones. O jų buvo labai maža. Žvejai savo daktarą mylėjo. Jie mielai padėdavo jam iš Vokietijos slaptai gabenti lietuviškas knygas. Iš Palangos žvejai tas knygas ir laikraščius po visą Lietuvą išvežiodavo kartu su žuvimis. Rusams nei į galvą neateidavo į jų vežimus dirstelėti. Tokiu būdu Vaineikis padėjo lietuviams šviestis. Bet jis ir pats rašė knygas, padėjo laikraščius leisti, rėmė tautos švietėjus. Kartą pas jį rusai surado kelis Vinco Kudirkos laiškus. Už tai jį suėmė ir kaip didžiausią nusikaltėlį, dvejus metus išlaikė kalėjime. O kai kitą kartą suėmė, išvarė į Sibirą [...]. Vaineikis visas nuoskaudas kantriai iškentė, vėl sugrįžo į Palangą ir vėl gydė, dirbo, žvejų reikalais rūpinosi. Visiems jis buvo geras, malonus žmogus. [...] Jis džiaugėsi, kad mums jau nėra ko bijoti ir saugotis. Laisvi augdami, mes drąsiai šnekame, dainuojame gimtąja kalba, mokomės savo mokyklose ir be vargo galime gauti lietuviškų knygų, kiek tik norime. Jis džiaugėsi ir laukė, kokie mes būsime, kai užaugsime.“

Ąžuolo paunksmėje prie skvero

Užaugo ir daugiau negu šimtmetį Palangoje skaičiuoja 1924 m. rugpjūtį trijų Jonų (J. Basanavičiaus, J. Jablonskio ir J. Šliūpo) garbei per spektaklio „Amerika pirtyje“ jubiliejines metines Vaineikių sodyboje pasodintas ąžuolas. Ąžuolų Lietuvoje nėra daug, dažnai jie ypatingi. Ypatingas ir šis, skirtas pagerbti trijų Lietuvos patriarchų veiklą ir indėlį į Lietuvos valstybingumo, kultūros istoriją. Ąžuolo paunksmėje šiandien gaivią vėsą atrasti gali bet kuris praeivis, žingsniuojantis pėsčiųjų taku Vytauto gatve. Ąžuolas auga Vytauto Vaineikio gatvių pėsčiųjų tako sankryžoje.

Vaineikių namas, kuriame viešėjo ir ilsėjosi daug iškilių Lietuvos kultūros asmenybių, ilgai palangiškiams buvo svarbus kaip kultūros židinio atminimo vieta. Tikėtasi jame įrengti Palangos istorijos muziejų, tačiau išsaugoti, deja, nepavyko, 1974 m., jis nugriautas. Perkabinta ir 1969 m. per spektaklio „Amerika pirtyje“ jubiliejines metines iškilmingai pakabinta memorialinė lenta. Šiandien šalia istorinės sodybos, Vytauto gatvėje, yra dailus skverelis, kuriame nuo 1989 m. stūkso L. Vaineikio biustas, sukurtas žymaus lietuvių skulptoriaus J. Jagėlos.

Amerika Palangoje ir daktaro Vaineikio legenda Lietuvoje

1899 m. rugpjūtį apie Ameriką Palangoje išgirdo visas kraštas ir lietuvių inteligentijos drąsa pakilo laisvėjančia banga per visus klojimus, tapo lietuvių teatro ištakomis. Be šios datos reta knyga prasideda apie teatrą, sunku pasakoti apie knygnešystės iššūkius, lietuviškos knygos svorį, inteligentijos vaidmenį Tautinio sąjūdžio judėjime, jos siekį per literatūrą, kultūrą žadinti lietuvių tautinę savimonę, atrasti Lietuvos istorijoje jos Didžiuosius, kurie įkvėptų drąsą valstybingumo idėjoms.

Amerikos, prasidėjusios Palangoje, reikšmė per spektaklio sukakties datas periodiškai prisimenama – per daugiau negu šimtmetį Palangoje atsiranda įvairūs atminimo ženklai ir spektakliui, ir jo iniciatoriui L. Vaineikiui. Spektaklis daugsyk atgimė Palangoje, vėliau įgavo ir postdramos spalvų. Jas nesyk stebėjo ir palangiškiai, ir miesto svečiai, todėl mažai, kas nustebo žaisminga, tačiau jautria Palangos „Grubiojo“ teatro režisieriaus Virginijaus Milinio, puoselėjančio Palangoje užgimusią lietuviškų spektaklių tradiciją, bet ir mums primenančio tiek patį spektaklį, tiek jo premjeros sukaktis, kalba prie Liudo Vaineikio kapo.

 Palangos „Grubiojo“ teatro režisieriaus V. Milinio kalba prie Liudo Vaineikio kapo

Tai ką, Liudai...

Vėl grįžai į sceną. Tik šįkart – paskutinį kartą. Ir nebevaidinsi, o klausysiesi, kaip mes tau plojam atsistoję.

Nes tu ne šiaip sau žmogus. Tu buvai mūsų pirmojo spektaklio herojus. Be tavęs „Amerika Palangoj“ būtų likus tik svajonė popieriuje. O tu padarei taip, kad už uždarų durų – lietuviškai, garsiai ir drąsiai – pirmą kartą nuaidėtų žodis, kurį buvo uždrausta mylėti.

Kas tuo metu buvo teatras? Ne scena, ne dekoracijos. Teatras buvo pasipriešinimas. Ir tu, Vaineiki, buvai mūsų pirmasis teatro partizanas. Daktaras, kuris operavo ne tik kūnus, bet ir tautos stuburą.

Kai suorganizavai tą spektaklį Palangoje, pasijutai kaip kokiam pavojingam pogrindžio klube. Ir vis tiek darei. Nes žinojai – jei jau Lietuva turi išlikti, tai ne tik per knygas, bet ir per juoką. Per aktorius. Per žiūrovus, kurie sėdi su širdimi gerklėj, bet vis tiek žiūri.

Ir mums, „Grubiojo teatro“ žmonėms, tu kaip šventas neklaužada. Mes mylim tave ne tik už tai, kad buvai didis, bet ir už tai, kad darei tai nepopieriškai. Su dūmu dantyse, su žiežirba akyse, su tauta kišenėj – ne vėliavoje, o širdy.

Liudai, žinok, „Amerika Palangoj“ vis dar gyva. Mes ją statom, statysim, ir kai statom – visada sakom: „čia buvo Vaineikis.“ Nes tu ne tik atnešei Ameriką į Palangą – tu atnešei Lietuvą į save, ir tada padavei mums.

Šiandien, kai leidžiam tave į žemę, žinok – mes leidžiam ne pabaigą. Mes įkvepiam pradžią. Ir pažadam – teatras čia, Palangoj, visada turės tavo kvapą. Gal kiek sūresnį – kaip jūra. Gal kiek rūstesnį – kaip tiesa. Bet tikrą.

Ilsėkis ramiai, daktare mūsų teatro.

Scena lauks tavęs. Gal kitam gyvenime vėl kažką pastatysim. Tik šįkart be caro spaudimo – su šviesa.

Autorius: Dainora Kaniavienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama