Kun. Gintaras Sungaila: nuo barzdotų senelių, gyvenančių ant debesų, iki Konstantinopolio patriarchato

Kun. Gintaras Sungaila: nuo barzdotų senelių, gyvenančių ant debesų, iki Konstantinopolio patriarchato. Konstantinopolio patriarchato egzarchato Lietuvoje Ortodoksų Bažnyčios kunigas Gintaras Sungaila "Marijos radijuje". Asmeninė nuotr. „Vorutos“ pokalbis su  Konstantinopolio patriarchato egzarchato Lietuvoje Ortodoksų Bažnyčios kunigu Gintaru Sungaila. Istorijos žurnalas "Voruta", Nr.3, 2025   Prašau, pasakykite keletą žodžių apie save Esu iš tautiškai ir religiškai mišrios šeimos, mano tėvas – lietuvis katalikas, motina – ukrainietė ortodoksė (stačiatikė). Gyvenau labai skirtinguose miestuose ir šalyse. Tėvai susipažino dirbdami Kazachstane, nors gyvenimo ten visai neatsimenu – buvau dar per mažas, atsimenu tik vyresnįjį brolį. Žlungant Sovietų Sąjungai, tėvai nutarė grįžti į tėvo gimtinę – Lietuvą, ir čia kurti savo šeimos ateitį. Iš pradžių augau Jonavoje, nuo trečiosios klasės iki mokyklos baigimo – Panevėžyje. Studijuoti išvažiavau į Vilnių, po to – į Varšuvą, Lenkiją, kur gyvenau dvejus metus. Nuo vaikystės buvau linkęs į mokslus, man buvo viskas įdomu. Paauglystėje susidomėjau kertiniais klausimais – „kokia gyvenimo prasmė?“, „kodėl yra kažkas, o ne niekas?“, „kodėl visuomenėje yra nelygybė?“ ir kt. Į tai mane paskatino gilintis filosofija. Iš pradžių negalvojau, kad galėčiau studijuoti tokią nepraktišką specialybę – jos pasirinkimas susijęs su linksma istorija. Prieš pat valstybinius egzaminus dvyliktoje klasėje mano geras draugas nežinojo, kur stoti ir ieškojo įvairių specialybių aprašymų, vartė žurnalus. Tada aš internete atsitiktinai radau Vilniaus universiteto filosofijos studijų reklamą. Ten buvo rašoma, kad stojantysis turėtų domėtis viskuo, ypač gamtos mokslais, jam turėtų rūpėti didieji klausimai, studijų metų suteikiamas platus humanitarinis išsilavinimas. Programa man taip patiko, kad išsyk pradėjau ją siūlyti savo draugui. Draugas buvo kitos nuomonės, bet ilgainiui supratau, kad šią programą turiu rinktis aš pats. Tėvai ir giminės, žinoma, tokiu pasirinkimu nesižavėjo, bandė atkalbėti, bet visgi likau prie savo pasirinkimo. Vilniaus universitete baigiau filosofijos bakalauro ir religijos studijų magistro mokslus, Varšuvos ortodoksų teologinėje seminarijoje – teologijos bakalauro, Vytauto Didžiojo universitete – filosofijos daktaro. Būtent filosofijos bakalauro studijų metais atradau tikėjimą, atsiverčiau į krikščionybę ir supratau, kad noriu būti kunigu. Kada ir kaip pajutote pašaukimą? Kodėl pasirinkote Ortodoksų bažnyčią? Stodamas į filosofiją, turėjau labai primityvų supratimą apie religiją – maniau, kad krikščionys tiki barzdotu seneliu, gyvenančiu ant debesų; nelabai supratau religijų skirtumus ir kam visai tai. Studijų metais turėjome privalomus religijų istorijos ir religijos filosofijos kursus. Tada pirmą kartą sistemiškai skaičiau Bibliją, Bhagavad Gitą, Konfucijų, Lao Zi ir kitą religinę klasiką. Skaitant Evangeliją sužavėjo Jėzaus asmuo, Jo idėjos, elgesys su vargšais bei nuskriaustaisiais – kas paskatino apsilankyti pamaldose, pabandyti susipažinti giliau. Supratau, kad religiniai pasakojimai – tai daugiasluoksniai, simboliniai tekstai apie būties prasmę, parašyti kitokiu būdu, nei filosofiniai. Iš jų galima pasisemti daug išminties. Pradžioje lankiausi įvairių konfesijų pamaldose, domėjausi įvairiomis religijomis, kol, lankydamasis Ukrainoje pas močiutę, nenuėjau į krikščionių ortodoksų vakarines pamaldas. Pamaldų patirtis mane stipriai palietė, pajutau Dievo artumą ir taip pasibaigė mano didieji ieškojimai. Pasvarstęs dar metus, nutariau prisijungti prie Ortodoksų Bažnyčios. Vaikystėje buvau krikštytas Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčioje, bet mūsų šeima nebuvo praktikuojanti ir nelabai supratau, kas tai yra. Ortodoksų Bažnyčia buvo ta vieta, kur sutikau Dievą ir jos mokymas atitiko visus mano asmeninius ieškojimus, todėl čia ir pradėjau sąmoningo krikščionio kelią. Beveik iškart tapęs ortodoksu supratau, kad norėčiau ir būti kunigu. Mane traukė altorius, svajojau apie galimybę tarnauti, be to, vaikystėje sutikti geri katalikų ir unitų kunigai suformavo teigiamą dvasininko įvaizdį. Mano vaikiškoje sąmonėje kunigas buvo labai išsilavinęs, doras žmogus, kuris stengiasi padėti visiems aplinkiniams. Jau vaikystėje buvo minčių, kad tokiu žmogumi būti šaunu, bet nedrįsau apie tai garsiai svajoti, o vėliau ir nutolau nuo tikėjimo. Kaip pasikeitė Jūsų santykiai su Maskvos patriarchatu Rusijai užpuolus Ukrainą? Kodėl pasirinkote Ukrainos pusę? Kai tapau ortodoksu, Lietuvoje buvo tik Maskvos patriarchato Bažnyčia, alternatyvos nebuvo. Kadangi tai bet kuriuo atveju yra Ortodoksų Bažnyčios dalis, o man svarbu buvo būti ortodoksu, tai ten lankiausi, iš ten stojau į kunigų seminariją, ten pradėjau kunigo tarnystę. Mano krikščioniškas gyvenimas sutapo su lūžiais 2014 ir 2022 metais. Kas mane pažįsta, žino, kad mano sąmonėje Ortodoksų Bažnyčia visada buvo daugiau, nei Maskvos patriarchatas – tai ir Lenkijos, ir Serbijos, ir Graikijos ir visos kitos pasaulio Bažnyčios, nepriklausančios nuo Maskvos. Ortodoksų Bažnyčia, skirtingai nei katalikų, neturi vieno pasaulinio centro. Neturėjau ir simpatijos rusų kultūrai, dominuojančiai Maskvos patriarchate – nesu rusas, o į Ortodoksų Bažnyčią ateiti man labai padėjo graikų Bažnyčios Tėvai, kuriuos skaitėme filosofijos studijų metais. Mėgau Antikos filosofiją ir senąją graikų kalbą, o jie šiomis priemonėmis išreiškė Evangelijos mokymą. Man tai buvo be galo artima. Taigi, niekada nebuvau perėmęs „rusų pasaulio“ ideologijos, gyvenau Visuotinės Bažnyčios sąmone. Į Maskvos patriarcho Kirilo stumiamą ideologiją žiūrėjau kritiškai, tačiau tuo metu būti ortodoksu Lietuvoje reiškė melstis Maskvos patriarchato bažnyčiose. Man asmeniškai paskutinis lašas buvo patriarcho Kirilo pareiškimai po 2022 m. vasario. Tikėjausi, kad jis bandys išlikti neutralus (kas būtų gėda, bet mažesnis blogis), o paaiškėjo, kad jis palaiko ir teisina Rusijos agresiją Ukrainoje. Mums vietinėje Maskvos patriarchato vyskupijoje buvo liepta nekomentuoti Ukrainos klausimo nei teigiamai, nei neigiamai, tiesiog tylėti. Tylėti aš negalėjau, tad supratau, kad tokioje struktūroje likti negaliu, tai būtų nepadoru. Ukrainiečiai draugai ir giminaičiai klausinėjo apie patriarcho Kirilo pareiškimus ir buvo akivaizdu, kad tai tiesiog didelė gėda. Tuo metu Lietuvoje vis dar nebuvo alternatyvos Maskvos patriarchatui, todėl parašiau prašymą, kad vyskupas atleistų nuo aktyvios tarnystės. Norėjau likti kunigu, bet tiesiog nustoti tarnauti, atsidėti akademinei veiklai. Dar negavęs vyskupo atsakymo, viešai išsakiau savo nuomonę apie patriarchą Kirilą ir jo skelbiamą ideologiją. [caption id="attachment_218337" align="alignnone" width="466"] Konstantinopolio patriarchato egzarchato Lietuvoje Ortodoksų Bažnyčios kunigas Gintaras Sungaila. Asmeninė nuotr.[/caption] Tuo pačiu metu įvairių tautinių bendrijų atstovai pradėjo rengti iniciatyvą kreiptis į Konstantinopolį, kad Lietuvoje būtų atkurta Konstantinopoliui pavaldi Bažnyčia, čia egzistavusi iki Rusijos imperijos laikų. Konsultavau juos rengiant dokumentus, buvau tvirtai įsitikinęs, kad tokia kanoninė galimybė yra, informavau apie tai savo vyskupą Maskvos patriarchate, metropolitą Inokentijų. Tuomet prasidėjo daug kam žinomi įvykiai – metropolitas sureagavo isteriškai, ėmė šalinti iš tarnystės ir net apskritai iš kunigystės visus nelojalius Maskvai kunigus, apkaltino melavimu (neva meluojame apie patriarchą Kirilą ir Rusijos Bažnyčią bei jos vietinę vyskupiją Lietuvoje) ir „sąmokslu su Konstantinopoliu“. Pašalinti paties patriarcho Kirilo parašu, neturėjome kitos kanoninės galimybės, kaip su apeliacija kreiptis į Konstantinopolio patriarchą. Jis grąžino mus į kunigystę, pripažindamas, kad metropolito mesti kaltinimai buvo niekiniai ir po kurio laiko ėmėsi nagrinėti pasauliečių kreipimąsi dėl Konstantinopoliui pavaldžios Bažnyčios atkūrimo. 2023 m. kovą pats Jo Šventenybė Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus lankėsi Lietuvoje, susitiko su dvasininkais ir tikinčiaisiais, paskelbė sprendimą atkurti čia Konstantinopolio Bažnyčią. Taip buvo sukurtas Lietuvos egzarchatas, kuris vėliau pasipildė ir naujais dvasininkais. Maskvos patriarchatas yra pradėjęs savotišką religinį karą su Konstantinopoliu dar 2018 m., kai Jo Šventenybė patriarchas Baltramiejus parėmė ukrainiečių siekį savo šalyje atkurti nuo Maskvos nepriklausomą Bažnyčią. Nuo to laiko patriarchas Kirilas draudžia Maskvos patriarchato dvasininkams melstis su Konstantinopolio patriarchato dvasininkais, o tikintiesiems – priimti Šv. Komuniją iš Konstantinopolio dvasininkų. Šie draudimai pasireiškė ir Lietuvoje, kartu su kita „antikonstantinopoliška“ propaganda. Deja, turime tokią žaizdą Ortodoksų Bažnyčioje, nors tai netrukdo būti savo tikėjimo išpažinėjais bei melstis su kitų Bažnyčių nariais – esu tarnavęs kartu su Bulgarijos, Rumunijos, Antiochijos ir kitų patriarchatų kunigais. Palaikome aktyvius ryšius ir su Ukrainos Bažnyčia. Konstantinopolio patriarchatas buvo pasirinktas sąmoningai ar atsitiktinai? Kaip manote? Konstantinopolio patriarchatas buvo pasirinktas kaip vienintelė kanoninė galimybė. Tik Konstantinopolio patriarchas, dar turintis visuotinio patriarcho titulą, turi teisę priimti dvasininkų apeliacijas iš bet kurio pasaulio patriarchato, jeigu tie dvasininkai neranda teisybės savo paties patriarchate. Taip pat Konstantinopolio patriarchatas, įkūręs Lietuvos metropoliją 1317 metais, visada buvo teisėta bažnytinė valdžia buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir iš jos atsiradusiose valstybėse. Maskvos patriarchatas šiuose kraštuose įsitvirtino ne bažnytinėmis priemonėmis, o per politinę prievartą. Rusijos Bažnyčia Vilniaus ir Lietuvos metropolijoje buvo įkurta 1839 m., Rusijos imperatoriaus ir Šventojo Sinodo įsakais imperijos užkariautame krašte, kur, tiesą pasakius, dauguma gyventojų net nebuvo ortodoksai. Bet šie politiniai sprendimai nekeičia dar pirmajame tūkstantmetyje nustatytos bažnytinės tvarkos. Pora žodžių apie dabartinę tarnystę Konstantinopolio patriarchate, kokias pareigas, uždavinius turite? Esu Vilniaus Švč. Trejybės parapijos klebonas. Mūsų bendruomenė daugiausiai meldžiasi lietuvių kalba, nors dėl ateinančių ukrainiečių skaitau Evangeliją ir maldavimus už Ukrainą ir ukrainiečių kalba. Turime ir graikų, ir kitų tautybių tikinčiųjų, todėl kai kas nors paprašo, tarnauju ir graikų bei kitomis įvairiomis kalbomis. Be pastoracinės tarnystės parapijoje, taip pat verčiu pamaldų tekstus bei knygas į lietuvių kalbą, vedu katechezę, skaitau paskaitas, organizuoju piligrimystes, vedu radijo laidas apie tikėjimą. Esu ir Lietuvos egzarchato komunikacijos reikalų koordinatorius, administruoju socialinių tinklų paskyras. Neseniai Lietuvos egzarchato švietėjiškai veiklai buvo įkurtas Krikščionių ortodoksų švietimo ir tyrimų institutas (VšĮ), egzarchas mane paskyrė jo direktoriumi. Skambus pavadinimas, tačiau praktikoje kartu su kitais kunigais, ypač kunigu Georgijumi Rojumi, nuo nulio kuriame egzarchato švietimo infrastruktūrą. Visa tarnystė labai dinamiška ir kūrybiška, kadangi daug ką pradedame iš naujo, dažnai nėra jokių paruoštų sprendimų, viską tenka sugalvoti patiems. Kokia situacija su Konstantinopolio patriarchatu yra Lietuvoje. Kiek parapijų, dvasininkų, tikinčiųjų. Kas yra tie tikintieji? Kokias matote perspektyvas? Šiuo metu turime 11 parapijų skirtinguose Lietuvos miestuose, 11 dvasininkų (9 kunigus ir 2 diakonus). Parapijos nuolat auga. Žmonės labai įvairūs – lietuviai, ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, rumunai, graikai... visų ir neišvardysi. Visus mus jungia vienas tikėjimas ir kaip bendrą pagrindą turime valstybinę Lietuvos kultūrą bei kalbą, bet taip pat išsaugome tautinę įvairovę ir sudarome sąlygas kiekvienam melstis savo kalba, tausoti savo tautinę tapatybę. Tai naujas puslapis ortodoksinės krikščionybės (stačiatikybės) istorijoje Lietuvoje Praeitais metais Lietuvos egzarchatas taip pat įkūrė labdaros ir paramos fondą „Koinonia“, kad būtų pastatyta nauja ortodoksų bažnyčia Vilniuje. Tai labai svarbus projektas, kadangi šiuo metu visur esame svečiai – neturime nė vienos savo bažnyčios, Maskvos patriarchatas jiems priklausančiose bažnyčiose mums melstis neleidžia, todėl meldžiamės Romos katalikų, liuteronų, reformatų šventovėse, arba laikinose koplyčiose. Esame be galo dėkingi už šią galimybę, bet ilgainiui reikia ir savo namų. Taip pat tęsiasi remonto darbai mūsų naujajame egzarchato centre Antakalnio g. 10. Tą pastatą mums panaudai suteikė vyriausybė, tačiau tenka įdėti nemažai lėšų, kad jame galėtų įsikurti būtiniausios egzarchato institucijos. Taigi, Lietuvos egzarchato gyvenimas teka savo vaga – auga parapijos, įrengiamos patalpos, planuojami statyti maldos namai, vykdoma knygų leidyba, organizuojamos piligrimystės. Visa tai vyksta Dievo ir gerų žmonių pagalbos dėka. Dėkoju už pokalbį. Kalbėjosi dr. Aliaksandras ADAMKAVIČIUS

Autorius: TRAKŲ ŽEMĖ

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama