Kazimiero Garšvos knyga „Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba“

2025 m. kovo 6 d. Lietuvių kalbos institute įvyko habil. dr. Kazimiero Garšvos knygos „Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba“ pristatymas. Knygą galima perskaityti surinkus nuorodą internete:  https://doi.org/10.35321/e-pub.107.rytu-liet-vardynas.

Vardynas yra vienas iš svarbesnių tautos paminklų, liudijančių apie regiono praeitį ir apie tas tautas, kurios ten gyveno. Todėl labai svarbu išsaugoti autentišką, neiškraipytą vardyną ir palikti jį kitoms kartoms.

Taip galima trumpai apibūdinti pagrindinę knygos autoriaus, didžiąją gyvenimo dalį paskyrusio Vilniaus krašto toponimikos studijoms, mintį. Pažymėtina, kad per pastaruosius šimtmečius šio krašto toponimika labai slavėjo (pirmiausiai polonizuota) ir šiandien ne visada lengva įtvirtinti lietuviškas šaknis, pvz., Solečniki vietoj Šalčininkai, Novy Solečniki vietoj Šalčininkėliai, Svėnciany vietoj Švenčionys, Novy Svėnciany – vietoj Švenčionėliai  ir kt.

Slavizacijos keliai buvo ir natūralūs, ir priverstiniai. Natūrali slavizacija vyko morfologiniu, fonetiniu ir gramatiniu lygmenimis, pvz., Šalčininkai-Salečniki (š perėjimas į s, galūnių redukcija). Priverstinis (dirbtinis) – leksikos lygmeniu, kai lietuviški vardai buvo tiesiog verčiami į lenkų ar kitas slavų kalbas, pvz.: Akmeninė-Kamenka, Kalviai-Kavalčiukas. Nors galima atkurti procesus, vykusius morfologiniu, fonetiniu ir gramatiniu lygmenimis, deja, praktiškai neįmanoma atkurti procesų, kuriuose leksinė reikšmė buvo pakeista atitikmeniu iš kitos kalbos. Čia ir slypi pavojus pakeisti vardyną, kuris praranda autentišką išvaizdą ir prisitaiko prie vėlesnių regiono kalbų normų. Apie tai ir yra knyga.

Autorius stengiasi ne tik atkurti autentišką (dažnai jau prarastą) vardyną, bet ir atkurti pirminį jo tarimą bei rašybą. Tai ir yra kūrinio vertė, iš kurios galime sužinoti, kaip kadaise atrodė Rytų Lietuvos tikriniai vardai. Todėl labai vertinga, kad knygos autorius Rytų Lietuvos vietovardžių sistemą pateikė ne tik sinchronine, bet ir diachronine forma.

Mūsų nuomone, vietovardžių sistemos apibrėžimas per sinchronijos prizmę negali būti laikomas galutiniu ir patenkinamu, nes toponiminė sistema yra tam tikroje teritorijoje istoriškai susiklosčiusi geografinių pavadinimų visuma, kuri yra neatsiejama lietuvių kalbos ir jos tarmių leksinės sistemos dalis. Šios sistemos aprašymas sinchroniniu lygmeniu leidžia spręsti apie vietovardžių funkcionavimą tik tam tikru laikotarpiu, o toponimijos formavimasis yra ilgas ir nenutrūkstamas procesas. Todėl vietovardžių sistemos aiškinimas negali nebūti  ir diachroniškas, ką patvirtina tyrimų praktika ir patvirtina knygoje pateikta medžiaga. Ir per diachroniją matome – kad regiono pirmieji vietovardžiai – lietuviški.

Kiekviena regioninė toponiminė sistema turi istoriškai nusistovėjusią leksinę kompoziciją ar vietovardžių rinkinį, išsiskiriantį ją formuojant etninės grupės (etninių grupių) kalbos (kalbų ir jų tarmių) semantinių ir žodžių darybos priemonių unikalumu. Šiuo atveju tai reikšmingas lietuvių kalbos paminklas. Rytų Lietuvos regiono toponimika kalbine etnine prasme yra lietuvių (baltų) kilmės, vėliau gerokai slavintų (diachronija) vardų junginys. Šiuo atžvilgiu visiškai natūralu kelti klausimą apie sąvokų „toponiminė sistema“, „toponimika“, „mikrotoponimika“, kurių vidinis turinys yra vietinės-etninės ir kalbinės geografinių pavadinimų priklausomybės idėja (prie lietuvių kalbos), santykio klausimą. Šių terminų apibrėžimų paaiškinimas yra gana akivaizdus.

Todėl knygos autoriaus tezė – vardai, sudaryti iš lietuviškų toponimų, pridedant slaviškų žodžių darybos elementų, morfemų vertimais ir pan., laikyti autentiškais negalima –neginčijama. Jų kilmė – lietuviška.

Pristatyme dalyvavo: Audrius Antanaitis, dr. Laimutis Bilkis, dr. Violeta Meiliūnaitė, dr. Darius Ivoška, LR Seimo nariai Audronius Ažubalis ir dr. Vytautas Sinica, dr. Aleksandras Adamkavičius.

Autorius: Aliaksandras Adamkovičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama