Nijolė Tuomienė. Lietuviai Pietryčių Lietuvoje: kalbos ir tapatybės lūžiai

Dėl būtinybės Vilniaus krašto okupaciją grįsti jo etnine sudėtimi, lietuvių tautinė bendruomenė tapo išskirtinės svarbos taikiniu. Tačiau istorinės teisės argumentas buvo Lietuvos pusėje: Vilnius liko faktine Lietuvos sostine. Todėl Lenkijai neliko nieko kito, kaip pasikliauti falsifikuotu gyventojų surašymu, kuris parodė, kad lenkai neva dominavo visame Rytų ir Pietryčių Lietuvos paribyje. Šį laikotarpį tyrinėjusio istoriko Broniaus Makausko teigimu, Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte gyveno gausi lietuvių bendruomenė – lietuvių skaičius siekė iki 300 tūkstančių. Šis skaičius yra visiškai realus, atsižvelgiant į gyventojų surašymą prieš ir po Lenkijos okupacijos, taip pat lietuvių moksleivių skaičių Lenkijos švietimo sistemoje, lietuviškos spaudos skaitytojų skaičių, lietuvių organizacijų duomenis[1]. Mažiau jų buvo Vilniuje ir rajonų centruose, kur dominavo žydai, tačiau kaimo vietovėse lietuviai sudarė absoliučią gyventojų daugumą. Apmaudu, kad mokslo darbuose dažnai kartojami 1931 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenys, rodantys, kad lietuviai čia tesudarė 0,8 proc. gyventojų. Šiuos surašymo duomenis dar sovietmečiu paneigė patys lenkų mokslininkai, pripažindami juos klaidingais ir nepatikimais.

Akademiko Zigmo Zinkevičiaus teigimu, visos okupacinės valdžios lietuvių nutautinimui kruopščiai ruošėsi[2]. Tai rodo kryptingi ir koordinuoti okupacinės administracijos veiksmai prieš krašto gyventojus, užfiksuoti vyresnės kartos gyventojų pasakojimuose. Siekiant vietovėse nuolat didinti etninės lenkų grupės skaičių, buvo nuosekliai vykdomi „pertvarkymai“ administracijos, švietimo ir tikėjimo (bažnyčios) srityse: lietuviams nebuvo leista dirbti valstybės tarnyboje, o vėliau juos imta represuoti net už paprasčiausius susibūrimus.

Žmonės prisimena, kaip bet kokia lietuvių tautinė veikla buvo (į)vertinama kaip antilenkiška ir antivalstybinė[3]. Tuo metu kaimuose buvo daug aktyvių ir sąmoningų jaunų žmonių, kurie rinkdavosi ir švęsdavo Lietuvos šventes, minėdavo sukaktis, o vyresni mokė jaunesnius lietuviškai skaityti ir rašyti. Etninėje lietuvių saloje Baltarusijoje (Varanavo r.) visą gyvenimą gyvenusi moteris papasakojo neįtikėtiną istoriją apie tai, kaip 1925 m. Ramaškonių jaunimas kartu su lietuviškos mokyklos mokytoju Feliksu Moliu pasikinkę arklius nuvyko į Vilnių švęsti Vasario 16-osios. Važiuoti traukiniu buvo per brangu. Kad mokytojas ilgos kelionės metu nesušaltų, kaimo jaunimas jam parūpino šiltesnių drabužių, o roges išklojo džiovintomis žirnių ankštimis. Šalta žiema nesutrukdė Ramaškonių jaunimui kartu su mokytoju leistis į daugiau nei septyniasdešimties kilometrų kelionę rogėmis ir kartu su visa Lietuva sostinėje Vilniuje švęsti šalies Nepriklausomybės dieną. Etninių salų lietuviai visada smulkiai aprašydavo visą savo veiklą ir siųsdavo korespondenciją į Vilniuje leidžiamus laikraščius „Jaunimo draugas“ ir „Vilniaus rytojus“. Saugumo sumetimais autoriai savo laiškus pasirašydavo slapyvardžiais[4].

 Atimta galimybė lavintis paveikė žmonių savimonę

Gyventojų prisiminimuose nuolat iškyla jų pirmosios lietuviškos mokyklos, „Ryto“ draugijos įsteigtos ir regione veikusios 1921–1927 metais. Jie prisimena net pirmuosius perskaitytus žodžius „Elementoriuje“, iš kurio paprastai mokėsi keli vaikai. Tačiau ir tuomet, būdami vos septynerių ar aštuonerių metų amžiaus, suprato, kad lietuvybė krašte yra persekiojama – mokyklas nuolat perkeldavo, o mokytojus ir tėvus bausdavo. Moteris iš Rodūnios apylinkių prisimena, kad noras lankyti mokyklą buvo toks didelis, jog nepabūgo nei kiekvieną naktį daužomų klasės langų, nei mokyklos kilnojimo iš vieno namo į kitą. Vieną žiemą perkėlė į patį gatvinio kaimo galą, kad per pusnis vaikams kuo sunkiau būtų ją pasiekti. Vėliau šalia lietuviškos mokyklos atidarė lenkišką. Per pertraukas vieni kitus apmėtydavo akmenimis, lietuvius pravardžiuodavo „litewska psiakrew“ (lie. „lietuviškas šuns kraujas“).

Taip pat buvo naudojamas tėvų bauginimo ir jų kilmės perrašymo metodas. Nuo 1927 m. buvo sistemingai uždaromos švietimo įstaigos, kurių veikla buvo vykdoma lietuvių kalba, neva dėl mažo mokinių skaičiaus ir žemo išsilavinimo bei auklėjimo lygio[5]. Žmonės prisimena, kaip jie iš uždarytų mokyklų ir sekmadieninių skaityklų surinkdavo ir į namus nešdavosi lietuviškas knygas, kad jos nebūtų sudegintos. Lenkų pareigūnai vis dažniau pradėjo grasinti ir bausti tik lietuvių šeimas. Visų pirma todėl, kad vaikų neleisdavo lankyti lenkiškų pradinių mokyklų, o vietoj jų buvo samdomi „daraktoriai“ arba jie vakarais eidavo mokytis pas uždarytų mokyklų lietuvių mokytojus. Jei šeimos neturėjo pinigų, antstoliai konfiskuodavo vertingiausius daiktus iš jų namų ar ūkių. Tėvai arba vyresni broliai iš neturtingų šeimų buvo išvežami į areštines ir tam tikrą laiką kalinami. Tarpukario įvykiai giliai įsirėžė į jų atmintį. Nes vaikystėje jie nesuprato, kodėl jų tėvai, gyvendami savo tėvų ir protėvių žemėje, kalbėdami paveldėta iš jų kalba, dėl savo savasties buvo baudžiami.

Lietuviškų asmenvardžių lenkinimas „išskyrė“ gimines

Gyventojų surašymų metu lietuviškos pavardės būdavo sulenkinamos, o per krikštą buvo atsisakoma suteikti lietuviškus vardus. Tarpukario demarkacinės linijos čia išskyrė šeimas ir privertė jas priklausyti skirtingoms tautoms, todėl šiandien vienos giminės atstovų antkapiuose matomi lietuviški, o kitų – lenkiški užrašai: tėvas Kazimieras Valinčius, o sūnus – Jan Wolyniec. Etninės Lietuvos apylinkių laidojimo vietose iliustratyviai matomi ne visada „sėkmingi“ lietuviškų pavardžių lenkinimo pavyzdžiai: Czepulonis, Gaidzis, Woisznis, Zwirblis ir kt.[6]. Nors Lenkijos vyriausybės nurodymuose dėl surašymo buvo numatyti reikalavimai, kad surašinėtojai privalantys tinkamai informuoti gyventojus, tačiau iš tikrųjų tik nedaugelis laikėsi šių nuostatų. Surašymą atliko lenkų valdininkai ir mokytojai, kurie, ypač kaimuose, dažniausiai nė neklausdavo žmonių, kuria kalba jie kalba, nes ją įrašydavo patys savo nuožiūra[7]. Gyventojų prisiminimuose užfiksuota, ko jie žmonių klausinėdavo: kiek yra šeimos narių, koks jų gyvenimo būdas, ar moka rašyti, kokio tikėjimo – jei katalikai, tai visus užrašydavo lenkais. O namuose vartojamą kalbą nusistatydavo patys. Kunigai draudė bažnyčioje ir šventoriuje kalbėtis lietuviškai, o, sakydami pamokslus lenkiškai, lietuvius vadino „pagonimis, kurių Dievas nesuprantąs, nes jų kalba esanti mužikiška ir prasta“[8].

Visos šios priemonės lėmė tai, kad nemaža dalis Pietryčių Lietuvos lietuvių prisitaikė: pradėjo ne tik pavardes rašyti lenkiškai, bet ir įprato viešose vietose kalbėti lenkiškai. Tuo tarpu namų aplinkoje dominavo lietuvių ir gudų kalbos. Daugėjo lietuvių šeimų, kuriose namų aplinkoje pradėta kalbėti tik gudiškai, o vėliau – dar ir lenkiškai. Vyresnioji karta dar prisimena, kaip lenkų administracija tyčia skleidė šališką, melagingą informaciją apie Lietuvos valstybę[9], todėl daugelis neraštingų kaimo gyventojų ėmė viešai teigti, kad lenkiškai (kultūringa, prestižiškesne kalba) šneka ne tik bažnyčioje, bet ir namuose, nors iš tikrųjų šios kalbos beveik nemokėjo. Kitur lietuviai, bijodami represijų (protokolų surašymo, baudų, grasinimų iškeldinti ir kt.), neprisipažino, kad moka ir kasdieniniame gyvenime vartoja gimtąją lietuvių kalbą. Kadangi gudų kalbos, vadinamosios paprastosios (po prostu), vartojimas tiek šeimose, tiek viešumoje nesukeldavo tokių pasekmių kaip lietuvių kalba, todėl žmonės ją gana greitai perėmė savisaugos tikslais. Lietuviškai prabildavo vis rečiau, tik tarp artimų žmonių, kai niekas svetimas negirdi. Gyventojai pasakoja, kad vyras ir žmona ar du broliai, veždami į didesnio miestelio turgų parduoti pieno produktų, kiaušinių ar daržovių, susitardavo turguje tarp savęs garsiai nekalbėti lietuviškai, antraip miestelėnai iš jų galėdavo nieko nenupirkti. Arba eidamos į bažnyčią kaimo moterys sveikindavosi ir tarpusavyje šnekučiuodavosi lietuviškai, tačiau perėję šventorių „pamiršdavo“ gimtąją kalbą ir su artimaisiais bei kaimynais stengdavosi kalbėtis „kultūringai“ – tik lenkiškai. Tačiau tvarte su naminiais gyvuliais ir gyvūnais (šunimis, karvėmis, arkliais) buvo kalbama lietuviškai, nes taip buvo įprasta nuo seno. Iš tiesų tai įdomus reiškinys, kad žmonės, pakeitę savo namų aplinkos kalbą, savo gyvūnus toliau kalbino lietuvių kalba, kuri tradiciškai kaimo žmonėms buvo įprasta. Jau nutautėję ir praradę gimtąją kalbą gyventojai išlaikė senąją toponimiką, vietovės apibūdinimą, pvz.: jutro puidzem do Puzhynelia (užrašyta tai, kaip tariama, lie. „rytoj eisim į Pušynėlį (į jauną pušyną)“), a tutaj Szalcini (lie. „o čia Šaltiniai (pelkėta vieta)“) ir pan.

Autorius: Nijolė Tuomienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama