Nijolė Tuomienė. Lietuviai Pietryčių Lietuvoje: kalbos ir tapatybės lūžiai

Istoriniai įvykiai, lėmę vietos gyventojų padėtį

XX a. pradžioje dabartinės Pietryčių Lietuvos teritorijoje, kitaip dar vadinamoje Vilniaus kraštu ir Vilnija, susiformavo kalbiniu, kultūriniu ir religiniu požiūriu įvairialypė visuomenė. Ypač didelę žymę etninei ir sociokultūrinei gyventojų tapatybei paliko 1920–1939 m. Lenkijos okupacija. Iki dabar aktyviai diegiama Kresų, t. y. buvusios tėvynės Lenkijos pakraščių, ideologija, per pastaruosius metus perėjusi į atvirą lenkiškumo diegimą.

Istoriko Vytauto Merkio teigimu, dar nuo XIX a. lietuviai šiame krašte buvo vadinami kita kalba kalbančiais lenkais, laikomi „antrąja lenkų tauta, o Lietuvoje lietuvio ir lenko etnonimai nesudarė nė jokios priešpriešos, jie imti tiesiog painioti“[1]. Todėl buvusio Vilniaus krašto, dabar dažniau vadinamo Pietryčių Lietuva, apimančio Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų ir Ignalinos rajonų savivaldybių teritorijas, specifinius kalbinius, kultūrinius ir socialinius procesus analizuoja daugiausia kalbininkai, sociolingvistai, istorikai, etnologai ir sociologai. Didžiausi praeities įvykių pėdsakai šiandien matomi dviejuose rajonuose – Vilniaus ir Šalčininkų, kuriuose gyvena etniniu ir kalbiniu požiūriu mišri visuomenė, dažnai palaikanti glaudesnius ryšius su kaimyninėmis šalimis nei su visa Lietuva.

Dėl Antrojo pasaulinio karo Lietuvos ir kaimyninių šalių sienos keitėsi kelis kartus. Sovietmečiu šio regiono raida ryškiai išsiskyrė iš kitų Lietuvos regionų dėl daug didesnės kitataučių imigracijos į atlaisvėjusius nuo pokario emigracijos į Lenkiją plotus. Šiose teritorijose ilgą laiką buvo oficialiai skatinamos vadinamosios slavų tautiškumo apraiškos: lenkmečiu – lenkų, o sovietmečiu – prisidėjo rusų. Palaipsniui ir sąmoningai buvo naikinamos sąlygos lietuvybės plitimui. Taigi netolimoje praeityje sovietų valdžios vykdyta švietimo ir kultūros politika sukūrė vietos gyventojų izoliacijos nuo lietuvių visuomenės daugumos sąlygas.

Nuolat kintanti geopolitinė situacija taip pat skatina keisti požiūrį į Pietryčių Lietuvos XX amžiaus istoriją, mažinti izoliaciją ir susvetimėjimą. Pastebėtina, kad šiuolaikiniuose mokslo darbuose, tiek visuomenėje vis dar jaučiamas tam tikras atsiribojimas nuo istorinių tautiečių, patyrusių ne vieną okupacinės valdžios vykdytą represiją. Kitaip tariant, pietrytinėje Lietuvos valstybės dalyje ir etninėse jos žemėse, dabartinėje šiaurės vakarų Baltarusijoje, per amžius gyvenę lietuviai yra tarsi išstumti iš bendro lietuvių tautos istorijos naratyvo.

Daugiakalbystė ne savo noru

Pietryčių Lietuvos paribyje ir greta jo buvusiose etninėse lietuvių salose Baltarusijoje gyvenusių ar dar gyvenančių žmonių prisiminimai kalbininkų nuolatos užrašomi visomis šiam, kadaise vieningam, kraštui būdingomis kalbomis – lenkų, lietuvių, gudų ir rusų. Toks fenomenalus vietos gyventojų kalbinis elgesys, kuomet tarpukariu vos dvi klases baigę žmonės moka dvi, tris ar keturias kalbas, čia gyvuoja mažiausiai du šimtus metų. Šis daugiakalbystės reiškinys (taip pat žinomas kaip kodų kaita, kodo perjungimas) pastarąjį šimtmetį sulaukė nemažo Lietuvos ir užsienio mokslininkų susidomėjimo[2]. Situacija analizuojama atsižvelgiant į tai, kad kiekviena kalba turi savo egzistavimo šioje žemėje istoriją – vienos kalbos išnykimas siejamas su dar vienos ar dviejų kalbų atsiradimu. Labai dažnai vietiniai gyventojai turėjo išmokti naujosios valdžios propaguojamą kalbą, dažnai prieš savo valią, nes jiems reikėjo suprasti pasikeitusias gyvenimo taisykles ir prisitaikyti prie „aukštesnės“ kalbos ir kultūros[3]. Kalbų kaitos laikotarpiu nepalankiausioje padėtyje atsidūrė vaikai, praradę savo senelių kalbą, kuria iš kartos į kartą buvo perduodama protėvių išmintis, sekamos pasakos. Juk sparčiai plintančių slavų kalbų – pirmiausia gudų ir lenkų – pagrindinė paskirtis buvo susikalbėti kasdieniame gyvenime ir bažnyčioje. Kaimo vaikai su pasakomis ir kita liaudies išmintimi susipažino vėliau, jau išmokę skaityti mokykloje.

Svarbu pažymėti, kad visų šiandien Pietryčių Lietuvoje vartojamų kalbų funkcijos ir gyvybingumas yra glaudžiai susiję su istoriniais ir socialiniais procesais, vykusiais ir vykstančiais regione[4]. Tai patvirtina daugybė užfiksuotų vyresniosios kartos gyventojų žodinių pasakojimų, siejamų su lietuvių tautos likimui reikšmingais įvykiais. Žmonių prisiminimuose gana ryškiai atsiskleidžia laikotarpis, kai jų tėvai nustojo kalbėti gimtąja lietuvių kalba. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse praktiškai visose Rytų Lietuvos vietovėse dar buvo kalbama lietuviškai. O po Pirmojo pasaulinio karo sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo labai svarbi lietuvių tautai, nes pirmą kartą istorijoje lietuvių kalba tapo valstybine kalba. Ji tapo prestižine, įsitvirtino administracijoje, viešajame, kultūriniame ir moksliniame gyvenime. Visoje Lietuvoje buvo sustabdytas kelis šimtmečius trukęs lietuvių nutautinimas: pasitraukus carinei Rusijos administracijai, baigėsi ir rusifikacija, o lietuviškos mokyklos, bažnyčia ir spauda sustabdė polonizaciją. Nemaža dalis dvikalbių žmonių, pradėjusių kalbėti lenkiškai, grįžo prie lietuvių kalbos.

Deja, Pietryčių Lietuvoje įvykiai klostėsi kiek kitaip: Lenkijos okupuotame krašte prasidėjo valdžios vykdomas organizuotas krašto lenkinimas, į šį darbą buvo įtrauktos įvairios įstaigos, mokykla, bažnyčia ir spauda. Iki 1927 m. visuomeninis ir kultūrinis lietuvių gyvenimas buvo varžomas saikingai, nes Pietryčių Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse vis dar veikė lietuviškos mokyklos ir skaityklos, buvo leidžiama lietuviška spauda, o keliose bažnyčiose pamaldos vyko dviem kalbomis – lenkų ir lietuvių. Tačiau pagal to meto sampratą lietuviai regione tapo tautine mažuma, patiriančia vis didesnį spaudimą.

Išskirtinės svarbos taikinys

Lenkų okupacijos ir aneksijos laikotarpiu rytinėje ir pietrytinėje Lietuvos dalyje gyvenantys lietuviai nuolat ieškojo būdų išsaugoti savo kalbą ir kultūrą, siekė turėti galimybę mokytis gimtąja kalba, kurti savo organizacijas, turėti spaudą. Tuo tarpu krašto naujoji administracinė valdžia, persekiojusi juos intensyviai polonizuojamoje teritorijoje, siekė kuo greičiau integruoti Rytų Lietuvą į Lenkijos valstybę. Pasak vietos gyventojų, užsibrėžus krašte uždaryti visas lietuviškas mokyklas ir uždrausti mokymą namuose, Lenkijos radijas ir spauda skundėsi, kad Lietuvoje lenkai yra „engiami“. Į mokyklas buvo atsiųsta daugiau lenkų mokytojų, kurie mokė vaikus ir lietuvių kalbos[5].

Po daugelio metų žmonių atmintyje išliko ryškūs ir iškalbingi vaizdai, rodantys, kaip per okupaciją, ypač po 1927 metų, buvo menkinama ir naikinama lietuvių kalba, kultūra, tikėjimas, uždrausta spauda, represuojami žmonės, o labiausiai – krašto aktyvistai. Iš paribio ir užribio parapijų į Lietuvos vakarus buvo ištremti lietuvių kunigai, o į jų vietas atsiunčiami lenkai. Kunigus, anot gyventojų, bausdavo net už tai, kad jie bažnyčių metrikų knygose pavardes užrašydavo lietuviškai.[6]

Autorius: Nijolė Tuomienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama