Be prisikėlimo nėra ir Krikščionybės

Švęsdami savaitę po Velykų ir minėdami Kristaus prisikėlimą, pirmiausia prisiminkime štai ką: Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra ne tik viena iš Krikščionybės atramų, tai yra pati Krikščionybė. Jei ši atrama žlunga, kartu su ja žlunga ir visa kita. Jėzaus prisikėlimas iš numirusių yra mūsų tikėjimo pradžia ir pagrindas. Tai ne koks nors dar vienas nereikšmingas įvykis ir ne kažkas kasdienio, ką būtų galima lengvai praleisti pro pirštus. Jei Jėzus neprisikėlė iš numirusių, tai visi vyskupai, kunigai, vienuolės ir vienuoliai turėtų kuo greičiau grįžti namo ir susirasti normalų pasaulietinį darbą, o visi krikščionys tikintieji turėtų nedelsiant palikti savo bažnyčias ir niekada į jas nebesugrįžti. Kodėl? Juk kaip sako šventasis Paulius: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas (1 Kor, 15-14).“ Taigi prisikėlimas nėra kažkas, ką galima supaprastinti ar racionalizuoti iki mito, kalbos figūros ar subjektyvios patirties. Arba priimame prisikėlimą kaip tikrovę, arba ne. Prisikėlimo šerdis yra ši neginčijama tiesa: jei Jėzus nebuvo prikeltas iš numirusių, tuomet Krikščionybė yra pokštas arba, blogiausiu atveju, apgaulė. Bet jei Kristus tikrai prisikėlė iš numirusių, tuomet Krikščionybė yra Dievo apreiškimo pilnatvė ir Jėzus turi būti absoliutus mūsų gyvenimo centras. Trečio varianto nėra. Sargybinių papirkinėjimas Jeigu priimame Jėzaus istoriškumą, tada vienas iš dažnai keliamų prieštaravimų dėl Kristaus prisikėlimo yra teiginys, kad jo kūną neva pavogė sargybiniai, tačiau toks argumentas iš tiesų neturi prasmės. Pirmiausia panagrinėkime, ką Mato Evangelija sako apie prisikėlimo padarinius: „Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę. Tie susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir primokė „Sakykite, kad, jums bemiegant, jo mokiniai atėję naktį jį išvogė. O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį perkalbėsime ir apginsime jus“. Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Tas gandas tarp žydų yra pasklidęs iki šios dienos (Mt 28, 11-15)“. Tačiau čia iškyla problema, ką mokiniai būtų darę su paovgtu Kristaus kūnu? Esminis dalykas, ką turėjo padaryti Jėzaus priešai, kad paneigtų prisikėlimą, tai mirusio kūno atradimas. Be abejo, jie būtų galėję suimti Jo mokinius ir kankindami priversti juos prisipažinti, kur yra paslėptas Jėzus. Vis dėlto, yra labai mažai tikėtina, kad visa romėnų kareivių sargyba miegojo tarnybos metu, be to, būtų buvę itin absurdiška, jei jie būtų pasakoję, kas įvyko jiems miegant. Logiškai mąstant, atrodo kvaila, kad kareiviams buvo patarta sakyti, kad jie miegojo, ir vis dėlto, miegodami, jie buvo tokie budrūs, kad pamatė mokinius, kurie pavogė Kristaus kūną. Ir ne tik juos pamatė, bet tamsoje juos ir atpažino? Jei visi kareiviai būtų miegoję, jie nebūtų galėję pastebėti vagių. Jei keli iš jų budėjo, jie turėjo užkirsti kelią vagystei. Taip pat juokinga manyti, kad tie patys mokiniai, kurie pasitraukė nuo Jėzaus sode, kai jis buvo suimtas, po kelių dienų įveikė savo baimę ir drovumą bei išdrįso pavogti savo Mokytojo kūną iš kapo, užversto akmeniu ir užantspauduoto bei saugomo romėnų kareivių ir visa tai padarę nepabudinę miegančių sargybinių. Be to, kape likę laidojimo drabužiai liudija, kad mokiniai Kristaus kūno neišnešė. Kodėl jie būtų vogę visiškai nuogą savo mokytojo kūną ir palikę laidojimo drabužius, kuriais jis buvo apvilktas? Tai neturi jokios prasmės. Galiausiai, slaptas kūno išnešimas mokiniams būtų buvęs beprasmis, nes jų mokytojas mirė, taigi, jų akyse, jo gyvenimas buvo nesėkmingas, taip pat kaip ir jų trejų metų sekimas paskui jį. Kokią naudą jie būtų gavę pavogdami jo kūną? Perkeičianti prisikėlimo galia Po Kristaus nukryžiavimo apaštalai iš baimės užsidarė aukštutiniame kambaryje (Jn 20, 19). Ryškus kontrastas tarp jų baimės ir neryžtingumo prieš prisikėlimą ir jų drąsos bei pasitikėjimo po susitikimo su prisikėlusiu Kristumi yra vienas iš stipriausių argumentų, patvirtinančių prisikėlimo tiesą. Tie patys vyrai, kurie kadaise bijojo mirties, kurie dėl savo baimės paliko Kristų, kai Jis buvo suimtas sode, dabar ėjo į mirtį skelbdami Kristaus prisikėlimą. Toks veiksmas būtų neįsivaizduojamas, jei jie nebūtų visiškai įsitikinę tuo, ką asmeniškai matė. Geriausias to pavyzdys būtų pats šventasis Petras, kuris pradžioje net tris kartus išsižadėjo Kristaus, o vėliau drąsiai pamokslavo per Sekmines (Apd 2). Taigi toks dramatiškas pasikeitimas galėjo įvykti tik pamačius prisikėlusį Kristų. Juk Petras sudrebėjo net nuo tarnaitės balso, kuri pasakė, kad atpažįsta jį kaip vieną iš Kristaus mokinių, o vėliau jis stovėjo tarp valdovų bei aukštųjų kunigų ir nebijojo. Tad kokia tokio pasikeitimo priežastis? Prisikėlimas! Be jokios abejonės, būtent Kristaus prisikėlimas pažadino neryžtingas ir baime persiėmusias apaštalų širdis, jų silpnumą paversdamas stiprybe. Sakau tai ne visai rimtai, tačiau galbūt tai, kad šie neišsilavinę, paprasti žvejai sugebėjo įtikinti pasaulį priimti Evangeliją, yra net didesnis stebuklas nei mirusiųjų prikėlimas ar ligonių išgydymas. Prisikėlimas buvo tikras dvasinis sprogimas, perkeitęs žmonijos istoriją per gyvenimus žmonių, kuriuos jis palietė. Iš bijančių jie tapo ryžtingais, iš abejojančių atsidavusiais – toks radikalus apaštalų pasikeitimas yra vienas galingiausių prisikėlimo tiesos liudijimų.

Autorius: Bryan Lawrence Gonsalves

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama