Nerijus Maliukevičius: „Pirmiausia turime stiprinti save, savo bendruomenę ir politinę kultūrą“

Pastaruoju metu Lietuva dažnai tampa informacinių atakų taikiniu – vienas naujausių pavyzdžių, balandį Maskvoje išleista knyga apie Lietuvos istoriją, kuri neigia mūsų valstybingumą, teigia, kad Lietuvos valstybės šiandieninė nepriklausomybė yra tik atsitiktinumas, kurį galiausiai turi ištaisyti prijungimas prie Rusijas, taip atstatant istorinį teisingumą. Apie šią ir kitas informacines atakas kalbamės su VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju, dezinformacijos ekspertu Nerijumi Maliukevičiumi.

Kaip Lietuvai pavyksta taip sėkmingai kovoti su dezinformacija? Nors Lietuva yra Europos Sąjungos pasienio valstybė, tačiau ji dažnai yra pristatoma ir kaip viena iš sėkmingiausiai su dezinformacija kovojančių šalių, skirtingai nei kitos Rytų Europos valstybės, pavyzdžiui Rumunija, Moldova ar Bulgarija. Kur slypi šios sėkmės priežastis? Ką Lietuva daro kitaip nei kitos Europos Sąjungos pasienio valstybės?

Pradėsiu nuo to, jog turbūt yra akivaizdu, kad mūsų regionas buvo ne tik sovietinės, bet ir imperinės Rusijos nuolatinių atakų taikinys, nes vyko pastovi kova dėl šito regiono kontrolės. Ta kova kartais buvo vykdoma agresyviomis karinėmis priemonėmis, o kartais pasižymėdavo ir pakankamai agresyviomis, bet labiau informacinio pobūdžio operacijomis. Laikas bėgo, tokių operacijų pavadinimai keitėsi ir dabar mes dažniau šnekame apie hibridinį karą, melagienas ir pan., bet propagandinė agresija buvo vykdoma nuolatos. Čia svarbu prisiminti mūsų istoriją, pavyzdžiui, knygnešių laikus, kai lietuvių kalba buvo draudžiama viešumoje ir lygiai taip pat aktyviai buvo kovojama už mūsų tautinės tapatybės išsaugojimą. Taigi labai svarbus aspektas yra mūsų istorinė atmintis, o atsparumas juk visada atsiranda iš patirties.

Kiek suprantu, tai viena esminių šiandienės mūsų sėkmės priežasčių yra laikomas bendradarbiavimas tarp vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, pavyzdžiui Debunk.org, Nacionalinio krizių valdymo centro bei pilietinės visuomenės. Žinoma, mūsų atsparumo šaknys siekia tikrai giliau, tačiau kokie dar faktoriai lemia šiandienos sėkmę?

Taip, tai yra tiesa, bendradarbiavimas tarp institucijų, bendras sutelktas darbas yra priemonės, kuriomis mes praktiškai savo atsparumą įtvirtiname. Tai atitinkamai kyla iš apačios – tai yra mūsų pilietinis aktyvumas, mes turime tikrai nemažai nevyriausybinių organizacijų, taip pat yra daug mokslininkų, ekspertų, kurie šitomis temomis domisi, atitinkamai vyksta bendradarbiavimas ir su formaliomis institucijomis, su kariuomene, su Nacionaliniu krizių valdymo centru ir pan. Vis dėlto man atrodo pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į esminį principą – juk galima kurti institucijas, rašyti nutarimus, tačiau jei nėra giluminio suvokimo apie nacionalinio saugumo iššūkius ir jei nėra patirties, tai tikrai nebūtinai turėsime norimą rezultatą.

Aš pirmiausia pradėčiau nuo to, kad paprastai autoritarinių valstybių propagandinės žinutės nėra labai skirtingos. Ne taip seniai su kolegomis lankėmės Taivane ir ten dalijomės kovos su dezinformacija patirtimi. Mus labai nustebino tai, kad kai kolegos Taipėjuje pasakoja apie agresyvius propagandinius Kinijos veiksmus, tai iš esmės užtenka tik sukeisti vietomis valstybių pavadinimus, pavyzdžiui Taivaną su Lietuva ir pamatysi, kad Rusijos ir Kinijos naratyvai yra labai panašūs. Paprastai yra bandoma diskredituoti valstybingumą, bandoma pavaizduoti, kad Lietuva yra manipuliuojama Europos Sąjungos, o Taivanas Kinijos propagandoje yra pateikiamas kaip JAV marionetė, kuria visaip kaip naudojamasi ir pan.

Todėl, iš tiesų, galima labai detaliai žiūrėti į įvairius naratyvus ir ieškoti, kaip jie veikia, kokiomis silpnybėmis yra bandoma pasinaudoti, tačiau taip pat reikia gerai suprasti, kad visa propagandos strategija dažniausiai yra nukreipta tik į keletą sričių, iš kurių pirmoji – tai pasitikėjimo pakirtimas. Pasitikėjimo savo valstybe, demokratiniais procesais, rinkimais ir žiniasklaida, o kai tas pasitikėjimas ir taip išgyvena nemažus iššūkius, tai tada Kremliui yra labai patrauklu gilinti tokias įtampas ir pateikti sovietmetį bei save, kaip alternatyvą Lietuvai. Bet klausimas, kokią alternatyvą ir alternatyvą kam? Jeigu tai yra alternatyva demokratijai, rinkimam, laisvam žodžiui, tai tada subyra pamatiniai mūsų valstybės principai. Tada net nereikia nei tankų, nei karių, kurie okupuotų mūsų teritoriją, tai galima daryti vien tik informaciniais įrankiais.

Dabar tarptautinėje politikoje yra daug šnekama apie galimą Kinijos agresiją prieš Taivaną, bet kai pabendrauji su ekspertais vietoje, supranti, kad kartais didesnis iššūkis yra būtent minkštoji, o ne kietoji gynyba. Ir ypač tai, kaip propagandiniais įrankiais yra griaunamas pasitikėjimas, valia gintis, todėl aš dažnai pabrėžiu, kad nors skaičiuoti Kremliaus naudojamus naratyvus yra labai mėgstamas žanras šiandien, bet pagrindinis Rusijos tikslas visgi yra griauti pasitikėjimą mūsų visuomenėje, įkalti pleištą tarp mūsų ir mūsų strateginių partnerių – tai Rusijai labai svarbus taikinys, pavyzdžiui Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė, taip pat pasitikėjimo tarptautinio saugumo organizacijomis, NATO, mūsų partneryste su JAV, Vokietija, pakirtimas. Visa tai susilpnina mus iš vidaus ir padaro gerokai lengviau pažeidžiamus, todėl pirmiausia mes turime stiprinti save.

O juk nepasitikėjimo pačios valstybės viduje ir taip yra tikrai nemažai..

Taip, ir čia aš noriu pabrėžti, kad tai ir yra didysis iššūkis kovojant su Rusijos propaganda, nes ji dažniausiai ieško silpnųjų taškų, pasitikėjimo krizių momentų ir taip yra gilinamos jau egzistuojančios įtampos. Tada iš tikrųjų yra labai sunku kalbėti apie gynybą ir kovą, kai yra problemų su mūsų pačių demokratijos kokybe, su žodžio laisve. Todėl labai svarbu, kad mes išmoktume spęsti šias problemas bendromis pastangomis, pilietiniu dialogu, politiniu ir demokratiniu procesu ir pan. Nes Rusijos strategija yra apskritai užklausti demokratijos reikalingumą, Lietuvos nepriklausomybę ir viską pateikti taip, kad tai keltų kuo didesnes įtampas ir griautų pasitikėjimą mūsų vakarietišku demokratiniu pasirinkimu.

Neseniai TS-LKD pristatė Vytauto gynybos liniją mūsų pasieniui ir iš karto matėme Žemaitaičio ir kitų politikų reakcijas, kad tai yra valstybės išdavystė. Taigi klausimas, ar jie supranta, kad tai kelia tik dar didesnę įtampą ir tikrai nestiprina valstybės?

Iš tiesų, čia svarbu pasakyti, kad kitų valstybių vidinėse politinėse kovose yra dar daugiau tokių iššūkių. Lietuvoje vis tiek yra sąlyginė vienybė, ypač nacionalinio saugumo klausimais. Šie iššūkiai tampa politinių debatų ir diskusijų lauku, bet į juos labiau įsitraukia populistiniai politikai ir pan. Taigi labai svarbu, kad vis dėlto būtų esminis sutarimas tarp mūsų visuomenės ir jos politinių jėgų, kad yra tam tikri valstybingumo klausimai – nacionalinis saugumas, mūsų vakarietiškas demokratinis pasirinkimas, narystė NATO, Europos Sąjungoje, kurie neturėtų tapti manipuliacijų objektu, nes jeigu pažiūrėtume atidžiau, būtent tai ir yra pagrindiniai Kremliaus atakų taikiniai.

Čia jūs taikliai paminėjote, kad net ir populistinės partijos turbūt nesuabejotų, kad reikia didinti BVP dalį, skiriamą gynybai, tik klausimas, kiek ir kokiu būdu..

Žinoma, bet tai nereiškia, kad negali būti diskusijos. Diskusija demokratijoje yra būtina, tik ji neturi griauti pamatinių mūsų demokratijos principų.

Norėčiau paliesti ir kietąjį karą, nes jau turbūt pripratome prie Trumpo neprognozuojamumo, kiek įmanoma prie jo priprasti, ir ypač kalbant JAV karių žūties Pabradėje kontekste, jeigu tuo metu nebūtų taip sėkmingai susidėliojusi JAV vidinės politikos dinamika, pavyzdžiui „Signalgate“ skandalas, Trumpo neinformuotumas apie šį įvykį ir nenoras prie jo sugrįžti, ar būtų buvę įmanoma pradėti bent teoriškai kalbėti apie JAV karių atitraukimą iš Lietuvos? Ypač, turim mintyje, kokią vykdomosios valdžios galią Trumpas dabar yra sutelkęs savo rankose.

Norėčiau šioje vietoje kiek paprovokuoti – pagrindinis mūsų saugumo garantas pirmiausia esame mes patys ir mūsų pasiruošimas bei pasiryžimas ginti savo valstybę ir tai visų pirma reiškia, kad tiek vokiečių kariai, tiek JAV kariai, tiek ir visi kiti mūsų partneriai prisijungs prie to, kaip mes būsime pasirengę atremti bet kokią potencialią agresiją. Taigi, pirma turime galvoti apie pagrindinius mūsų visuotinės gynybos principus, kurie atgrasytų potencialų agresorių nuo kokios nors karinės avantiūros. Todėl kiekvieno regiono, miestelio, šeimos ir piliečio asmeninis pasiruošimas yra labai svarbūs. Noriu priminti, kad Vakarai ėmė aktyviai remti Ukrainą tik po to, kai pamatė, kaip Ukraina intensyviai priešinasi agresijai Kijevo kryptimi ir kai Zelenskis savo veiksmais parodė, kad nesiruošia evakuotis, o ginasi kartu su visais. Tai užtikrino nuolatinę ir visuotinę pagalbą Ukrainai. Žinoma, tai nepaneigia, kad nuolatinis NATO ir JAV buvimas čia yra mums gyvybiškai svarbūs, bet mes kartais taip stipriai sukoncentruojame savo dėmesį ne į svarbiausius dalykus, kai labiausiai turėtumėme rūpintis savo visuomenės pasiruošimu visuotinei gynybai. Ir čia jau taip pat įeina ir švelnusis pasiruošimas, gebėjimas atpažinti propagandą ir dezinformaciją ir tik tada jau kietasis pasiruošimas. Be to, tai turi būti nuolat tikrinama rimtų pratybų metu, ne tik retkarčiais patikrinant sirenas Vilniuje, pratybose taip pat būtinai privalo dalyvauti ir regionai.

O kaip kiekvienam piliečiui atpažinti tuos naratyvus? Nuo ko pradėti?

Aš manau, kad esminis iššūkis mums dažnai yra skaldanti informacija, kuriama net ne Kremliaus, o mūsų pačių žiniasklaidos priemonių. Ne visada tai yra tiesiogine prasme dezinformacija, ateinanti iš Rusijos, dažnai tai gali būti tiesiog manipuliacija tam tikromis žinutėmis ir mūsų vidinės kovos, kurios mus tik silpnina. Šia prasme aišku, mes turime šnekėti apie piliečių atsparumą, kad reikia mokėti atpažinti emocinę ir manipuliatyvią informaciją, mokytis tam tikrų atpažinimo technikų, bet iš kitos pusės, turi būti ir principinė kiekvieno iš mūsų nuostata, kad reikia kurti tokią informacinę kultūrą, kurioje būtų įmanoma diskusija, o ne tik peštynės žiniasklaidoje. Reikia stiprinti vietines bendruomenes, stiprinti piliečių pasitikėjimą savimi, savo regionu, taip pat valstybe, būtina ugdyti patriotizmą ir tai pirmiausia ir yra mūsų imuniteto kūrimas, o tada agresyviom žinutėm arba informaciniam virusam bus žymiai sunkiau pažeisti tokią bendruomenę, kuriai yra nepriimtinas vidinis susipriešinimas.

Autorius: Augustas Kalinauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama