Kol mirtis mus sujungs… Keletas minčių apie artėjančius amžinuosius įžadus

Šį tekstą rašau likus mažiau nei mėnesiui iki mano amžinųjų įžadų šventės, dienos, kai pagaliau prieš altorių ištarsiu pažadą amžinai gyventi „skaisčiai, dėl Dangaus Karalystės, neturtingai, liudijant, kad Dievas yra vienintelis tikras žmogaus turtas, ir paklusniai iki kryžiaus mirties“ (Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos įžadų tekstas). Praėjo jau beveik šešeri metai nuo tada, kai pradėjau ruoštis šiam momentui – pradedant vieneriais novicijato metais, vėliau studijuojant filosofiją ir teologiją mūsų kongregacijos seminarijoje Italijoje. Per tuos šešerius metus mačiau ne vieną anksčiau įstojusį brolį, duodantį amžinuosius įžadus. Ir pats jau penkis kartus ištariau tą patį įžadų tekstą, tiesa, kiekvieną kartą duodamas laikiną, o ne amžiną pažadą: „duodu įžadą vienerius (dvejus) metus gyventi skaisčiai, dėl Dangaus Karalystės, neturtingai <...> paklusniai...“. Ir štai, visai netrukus pagaliau ir aš galėsiu ištarti tą „amžinai“, kurį tardamas susigraudina beveik kiekvienas. Kaip laukiu šio momento, kaip nekantrauju, nes kas myli, nori mylėti amžinai.  Jau ne vienas mano bičiulis bendraamžis ištarė savo gyvenimo amžiną „taip“, ne vienas iš jų jau susituokė. Dabar galiu įsivaizduoti, kaip jie galėjo jaustis, koks jaudulys drebina širdį, bet ne netikrumas. Kas trokšta mylėti, trokšta mylėti amžinai ir visiškai, trokšta prisiimti visą meilės riziką be kelio atgal, rizikuoti viskuo. Tačiau yra šioks toks skirtumas tarp jų santuokinio „taip“ ir mūsų vienuolinio „taip“. Jie pažadėjo mylėti žmogų, kurį mato prieš save, kol mirtis juos išskirs, mes pažadame mylėti Dievą, kurio nematome, kol mirtis mus sujungs. Gyventi pašvęstąjį gyvenimą reiškia gyventi dėl amžinybės, kurią pasiekus, bet kokia auka, kurios ji pareikalavo čia, žemėje, atrodys niekis. Bet tik ją pasiekus pašvęstasis gyvenimas išpildys savo prasmę. Gyventi pašvęstą gyvenimą reiškia rizikuoti viskuo dėl to, kuriuo tikime ir kurio viliamės.  Labai svarbu suvokti, kad įžadai turi dvi plotmes, dvigubą aspektą, kad tai nėra vien vienuolio pažadas Dievui. Nes jei būtų tik tai, būtų vertas užuojautos tas, kuris duoda pažadą, taip stipriai pranokstantį jo pajėgumus. Taip, įžadų ceremonijoje mes matome vienuolį, kuris ištaria savo pažadą Dievui, būtent vienuolis ant altoriaus pasirašo po įžadų tekstu, bet įžadai pirmiausia yra Dievo sandėris su žmogumi. Žmogus duoda įžadus būtent todėl, kad pasiekė įsitikinimą, jog Dievas nori jam suteikti malonę juos duoti. Turiu omeny, kad jei krikščionis įžadu pasižada kažką atlikti, kažką, kas yra įmanoma ir gera, tai todėl, kad Dievas pirmiau ir labiau pasižada padėti jam šiame pasiryžime savo malone. Todėl įžaduose brangesnė, tvirtesnė ir labiau šventinanti dalis yra ta, kuri priklauso Dievui. Įžadų esmė yra Dievo pažadas suteikti visas būtinas malones įgyvendinti tai, ką Jis savo malone įkvepia pažadėti. Todėl mūsų įžadų tekstas baigiasi žodžiais: „Švenčiausiosios Trejybės meilė ir malonė tepadeda man būti ištikimu darbui, kurį Ji pradėjo“.  Nors ir labai lauktas šis amžinųjų įžadų momentas, jokiu būdu nėra galutinis tikslas ar kelio pabaiga, bet tik nuotykio pradžia. Mūsų įžadų tekste, kurį parašė kongregacijos įkūrėjas, skamba šie žodžiai: „visomis savo jėgomis įsipareigoju nevengti misionierystės nuotykio, įkultūrinti Evangeliją visų kultūrų įvairovėje, pratęsti Žodžio Įsikūnijimą kiekviename žmoguje, visame žmoguje ir visose žmogaus išraiškose, priimant viską, kas tik yra autentiškai žmogiško, kad būtume tarsi kita Kristaus Žmogystė, kad su didžiausiu įmanomu tobulumu įgyvendintume tarnystę Dievui ir žmogui.“ (tai mano vertimas iš italų kalbos, per ceremoniją įžadų tekstą ištarsiu itališkai). Nuotykis tik prasideda! Amžinieji įžadai yra tik pirmasis iš trijų formacijos laikotarpį vainikuojančių momentų. Dievui norint, dar šiais metais turėčiau priimti diakonystės šventimus, o kitais metais ir kunigystės. Dar du kartus prieš altorių vyskupo paklaustas turėsiu patvirtinti, kad visiškai laisvai ir nieko neverčiamas, suprasdamas visas pareigas, kurias prisiimu, noriu amžinai tarnauti Dievui ir Bažnyčiai Įsikūnijusio Žodžio kongregacijoje. Trys „taip“, po kurių nebebus kelio atgal. Pagaliau! Pagaliau nebebus kelio atgal, tik į priekį, tik į vis didesnę ir pilnesnę tarnystę Dievui ir artimui. Šiais trimis momentais nors ir užsibaigia formacijos etapas, tikrasis nuotykis tik prasideda. Misionierystės, tarnystės, gyvenimo ne sau nuotykis.  Žinoma, galvojant apie ateitį, apie ilgus metus, kuriuos, Dievui norint, galėsiu nugyventi šioje kongregacijoje, apie visus iššūkius, kurių neįmanoma numatyti, apie pokyčius, kuriuos kiekvienas išgyvena savyje bėgant metams, galvojant ir apie atvejus, kurių yra tekę matyti, kai, greičiausiai, su nemažesniu entuziazmu pradėję vienuoliai palieka pašvęstąjį gyvenimą ar kunigai išsižada Dievo jiems dovanoto pašaukimo, galvojant apie visa tai, galėtų kilti klausimas: ar nebijau, kad nesugebėsiu ištesėti duoto pažado? Taip ir ne. Kaip meldžiamės pasišventimo Švč. Jėzaus Širdžiai maldoje: „Meilės Širdie, tik Tavimi aš pasitikiu, aš bijau savo blogybių ir silpnybių, bet viliuosi viską gauti iš Tavojo gerumo“. Žinau, kad esu silpnas ir nepastovus, nenoriu nieko apgauti. Jei net šv. Petras žadėjęs: „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu“ (Mk 13,31), tą pačią naktį, prieš gaidžiui užgiedant, tris kartus išsižadėjo Jėzaus, koks būčiau naivus, jei tikėčiausi savo jėgomis ištesėti iki gyvenimo galo duotą pažadą. Bet bijodamas savo silpnumo, viliuosi visko iš Dievo gerumo. Ir kadangi Dievo gerumas daug didesnis už mano silpnumą, daug labiau viliuosi negu bijau. Viliuosi visko iš Dievo gerumo, kuris nenuvilia, kuris nepasibaigia: „Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras, per amžius tveria jo ištikima meilė!“ (Ps 118,1). Kaip jau minėjau, svarbu suprasti, kad įžadai yra dvigubas pažadas: mano Dievui ir Dievo man ir labiau Dievo man, nei mano Dievui. Tikiu, kad mano amžinieji įžadai bus amžini, nes „tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys!“ (1 Tes 5,24). „Aš pasitikiu ištikima Dievo meile per amžių amžius.“ (Ps 52, 10) O galiausiai, juk netiesa, kad daugybė pašvęstųjų palieka pašvęstąjį gyvenimą. Kažkas – taip, bet daug daugiau kas – ne. Dievas man davė malonę sutikti daugybę vienuolių ir kunigų, kurie sulaukę gilios senatvės dėkoja Dievui už ilgus metus, kai Dievas juos išlaikė savo tarnystėje, ir už visą gėrį, kurį Dievo malonė jiems leido išgyventi ir suteikti kitiems. Kas gali būti gražiau už kunigą, švenčiantį savo šventimų penkiasdešimtmetį? Kiek Mišių paaukota, kiek išrišimų suteikta per visus tuos metus! Žinoma, apie šiuos kunigus nebus kalbama tiek daug, kiek apie vieną palikusį kunigystę ar vienuolystę... Kita labai įkvepianti patirtis yra sudalyvauti pašvęstojo, kuris išliko ištikimas iki pabaigos, laidotuvėse. Jos primena labiau šventę nei gedulą. Džiaugsmas nustelbia liūdesį, nes šis brolis ar sesė iškovojo gerą kovą, baigė bėgimą, išlaikė tikėjimą (Plg. 2 Tim 4,7), jo „kol mirtis mus sujungs“ jau išsipildė, jis jau mato veidas į veidą tą, dėl kurio tikėjime ir viltyje paaukojo savo gyvenimą. Bent jau tokia buvo mano patirtis dalyvaujant keliose mūsų religinės šeimos brolių ir seserų laidotuvėse.  Dalinuosi šiomis mintimis, kylančiomis prieš pat duodant amžinuosius įžadus, prašydamas tavo maldos, kuris skaitysi šį tekstą, kai mano gyvenimas jau amžinai nebepriklausys man. Joks vienuolis ar kunigas negali likti ištikimas jo jėgas pranokstančiam pažadui be maldos – savo ir kitų. Be maldos savo artimųjų ir draugų, be savo parapijiečių maldos, be brolių kunigų ir vienuolių maldos, be maldos močiučių, kurios kiekvieną dieną praleidžia valandas kartodamos poterėlius ir skaičiuodamos tarp pirštų rožinio karoliukus, be tavo maldos. Tad melskimės už visus pašvęstuosius, kad Dievo malone atsiliepę į pašaukimo dovaną, Dievo malone jai liktų ištikimi. Kad liktume ištikimi, kol mirtis mus sujungs su tuo, kuriam pažadėjome visą savo gyvenimą.  Ir junkimės ypač šiais Bažnyčios jubiliejaus metais į visos Lietuvos Bažnyčios maldą, kad Dievas atsiųstų daugiau darbininkų į savo pjūtį. Kad tiems, kuriuos kviečia į savo artumą, į pašvęstojo gyvenimo nuotykį, į kunigystės tarnystę, suteiktų drąsos ir dosnumo atsiliepti į pašaukimo dovaną. 

Autorius: Motiejus Krutulis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama