Visa, kas geriausia, verta triūso

Aš atsisuku – prie mano puodelio nuluptas mandarinas. Ir švelnios akys šalia liudija, kad esu verta triūso.  O ar kada nors pastebėjote, kad kugelis, pagamintas iš tarkuotų rankomis, o ne elektrine tarka bulvių, bus daug skanesnis? Kai kurie dalykai gyvenime, kartoju, verti triūso. Ir to neišvengsi.  Kūčių vakaras, už lango Vilniaus tamsa, šiapus stoviu aš ir šalia kaista aliejus. Aplink, ant palangės, prie viryklės prigludusios skalbimo mašinos, stalo guli dubenėliai. Juose kažką šnabžda mielinė tešla ir tyliai laukia savo eilės aguonos. Grajauskiškai privalomas šimtas vatų. Stoviu ir lipdau pyragėlius. Pyragėliai maži, juos lipdyti reikia pastangų, kurios atsiskleidžia tik per tokias šventes. Juk galima būtų spjauti į tai, minkyti kažką didesnio, bet ir Kūdikėlio rankutės tokios mažos. Jose sutelpa visas gyvenimo džiaugsmas. Suvalgai mandariną ir galvoji: to gana, to taip gana ir taip pakankama, ir pilna. Bet tada tau nulupa antrą. Ir staiga viskas, ką verta turėti, tampa tuo, dėl ko verta stengtis.  Juk gražiausia tai, prie ko žmogus prisiliečia savo rankomis. Prie aprasojusio lango, sniego ant palangės, vienas kito batų raištelių ar sruogos kažkur virš kaktos. Einame ir visur paliekame save. Draugas kartoja sakinį, kurį kažkada pasakei tu. Vis dar prisimeni močiutės parodytą receptą, pastebi, kad kažkieno kuprinėje mėtosi kadaise kartu aptarta knyga. Paliečiame vieni kitų gyvenimus, o dažnai to ir nepamatome. Tačiau kurgi nepamatysi. Juk stoviu ant Vilniaus tilto. Vieno iš tiltų, po kuriuo teka amžinoji Vilnelė, supusi nuo pat gimimo. Užgaudai žydrą dangaus kampą kažkur ties kalno viršumi ir atsidūsti. Tik tada praeina mažas vaikas. Su kombinezonu, prie gumelės prisiūtomis pirštinėmis, nes jas pamesti juk taip lengva, ir žydromis akimis. Akys, įbestos į upę, staiga atsigręžia tiesiai į tave. Ir matai tą žvilgsnyje, bet girdi ir balse, kai vaikas šaukia: kokia graži upė! Matai tas akis ir regi sielą už jų. Sielą, kuri pagavo tavąją ir kažkaip pagavo ir upės sielą, kuri tyliai murma po tiltu.  O ar kada pastebėjote, kad mandarinai taip saldžiai ištepa rankas, kad paskui negali atsidžiaugti lipniais pirštais? Vaizdas, kaip kitas valgo tavo nuluptą vaisių, vertas lipnių rankų triūso. Kasi žemę ir meldiesi. Lipdai pyragėlius ir meldiesi. Lupi mandariną ir meldiesi. Klūpai ant šlapio grindinio žiemos vidury ir meldiesi. Pakėlęs akis į nišoje stovinčią žydrą Mariją, kurios veidas taps švelnesnis tik vėliau, kai grįžęs priklaupsi ant akmenų ir vėl. Tada kris sniegas, taip vos pastebimai, suprasi, kad gavai tai, dėl ko taip skaudėjo kelius. O Marija žiūrės į tave savo žydromis akimis ir sakys: bus! Viskas bus, dėl ko meldei ir tiek triūsei. Galbūt ne taip, kaip tikėjaisi, nes iš tiesų viskas visada susiveda į dar didesnį ir gražesnį paveikslą. Tuomet belieka klūpėti, jausti snaiges ant blakstienų ir atsidusti prieš tokį slėpinį. Užgaudai būties paprastumą, kai stovi jo akistatoje, tačiau nemąstai. Paprasčiausiai būni. Viskas, ką verta turėti, yra verta triūso. Be dusulio, kopiant į kalną, negalėsi nuo jo nučiuožti garsiai juokiantis su draugais. Be šlapių batų nepatirsi ankstyvos pievų rasos. Išgirsti, kaip gieda paukštis, tas vienas paukštis pačioje pavasario pradžioje, įbedi kastuvą žemėn, užuodi viską. Grįžti purvinas, pavargęs, maudžia raumenis, o negali nustot šypsotis. Skaudančios kojos primena, kaip smagu šokti. Sukimasis virtuvėje baigiasi švelniai ištiesiamu pyragėliu kitam, kai lauke šalta, o tu parodai, kad kitas tau toks brangus. Tau ant galvos vysta vainikas, kurį taip ilgai pynei. Meti jį ant stiebo ir tik po to, kai ateina žiema, tas švelnus vidurvasario pažadas pildosi. Verta triūso. Nueikime šiek tiek toliau kartu, pasiliksiu dėl tavęs, duok, aš paimsiu, palydėsiu, pamačiau ir pagalvojau apie tave. Norėjau viso to, nes tai tu. Prie mano kėdės guli pamestas popieriukas. Ant jo žodžiai: džiaukitės Viešpačiu ir Jis duos. Viduryje nutrūkęs sakinys. Kiek vėliau eisiu prie Katedros, ir vėl sulankstytas lapelis ant grindinio. Ant jo šv. Kazimiero karūna ir viduje sakinys: kas giriasi, tesigiria Viešpačiu. Viskas per Jį. Ir viskas per Džiaugsmą. Kitaip nemoku, o gal nenoriu. Pačios švenčiausios detalės yra tos, kurios ateina kasdienybėn. Kaip ta pamesta lelija, kurios stiebas dar šiltas nuo trečios Kaziuko rankos. Džiaugiuosi, ir man duoda. Arba man duoda, o viskuo džiaugiuosi. Viskas sumišę. Grindinys, oranžinės lupenos, sniegas ant veido ir ant paukščių sparnų, viena kita žvaigždė, žydros žydros akys. Vaiko gatvėje, Marijos, dangaus ir tos, kurios dabar taip arti. Orkaitėje kepa pašautas kugelis, tenka lyžtelti kraujuotą krumplį, kurį netyčia nusitarkavai.  Gražu, kad ateina šventės. Ir kad ateina taip retai. Žydiškos paschos skonis visada primins Prisikėlimą su savo kone šventais džiovintų abrikosų gabaliukais. Išsukti varškę užtrunka. Bet kai buvau vaikas, pritūpdavau prie tėčio, kuris dubenį įsisprausdavo tarp kelių, ir stebėdavau. Ilgai. Ir sulaikiusi kvapą. Niekada taip ir nemaišiau su kuo kitu, tik su mediniu šaukštu. Ilgai ir lėtai išsukta varškė saldi, primenanti, kad kova už mus velykiškai kasmet jau laimėta. Ir sviestas ant stalo primins, kad šventė. Nes, perėmusi tradiciją, kasmet išpjaustau Avinėlį. Akys iš gvazdikėlių žvelgia taip švelniai, kad niekaip nepamirši, kad šiandien – šventė.  Ir ateis pavasaris. Išdygs žydros žydros neužmirštuolės. Visur, ant piliakalnių, sužaliuos medžiai. Pasėdėk čia dar su manimi. Pasėdėk, nes tai aš. Pasėdėk, nes verta laukti. Kol ima ir sužaliuoja medžiai.  Mandarinai dėžutėje baigiasi greitai. Ir net liūdna, kai jų nebelieka. Bet tau atiduoda patį paskutinį.  Projektą „Viltis neapgauna“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 14 tūkstančių eurų.   Projektą „Viltis neapgauna“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 14 tūkstančių eurų.

Autorius: Marija Zaleskytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama