Viltingai apie viltį: keliauti kartu

2018 m. „Artumos“ leidyklos iniciatyva atskiru leidiniu pasirodė popiežiaus Pranciškaus 2016–2017 m. sakytų trečiadienio katechezių apie viltį knyga „Džiaukitės viltyje“. Nors turiu jau senokai, bet tiek 2018 m. popiežiaus vizitas Lietuvoje, suteikęs galimybę pačiai savo akimis išvysti pontifiką, tiek Jubiliejiniai 2025-ieji tapo akstinu paskaitinėti, o ir grįžti prie knygos atidžiau. Juk „Džiaukitės viltyje“ – tai ir 38-osios pasaulinės jaunimo dienos proga 2023 m. lapkričio 9 d. Romoje apmąstytas paraginimas. „Jūs, jaunuoliai, esate džiugi nuolat keliaujančios Bažnyčios ir žmonijos viltis“ – atkreipė dėmesį popiežius. Pastanga žinią apie viltį atpažinti konkrečiose aplinkybėse, Įsikūnijimo tikrovėje, atrodo, tebelieka itin svarbi ir dabar. Ypač tuomet, jei užuot aptarinėjusi teologines sąvokas, įvaizdžius, dorybes, ją siekiu atpažinti, kaip prasmingą žinią, keičiančią ne tik pačios, bet ir visos bendruomenės (nebūtinai bažnytinės, tačiau jos – tuo labiau) gyvenimą.  2024-ųjų pabaigoje popiežiui Pranciškui pradėjus Jubiliejinius metus kiek sunerimau. Ir neramino galbūt net ne pats kvietimas įvairių formų, trukmės piligrimystei. Atrodė, viskas įvyko nejučia, lyg spustelėjus mygtuką – visi tikintieji pagrįstai imta vadinti Vilties piligrimais. Nors viltis krikščioniui dėl gyvo santykio su Dievu tokia artima, suprantama lyg nejučiomis, lengvai artikuliuojama, ja gyventi – tai įgūdžius ugdantis ir įpročius keičiantis ilgalaikis procesas. Kažkuria prasme šioji vilties praktika net primena Naujųjų metų pasiryžimus. O juk jų dažnai per daug entuziastingai imamės! Norėtųsi, kad siekis nuolat grįžti prie Šaltinio ir, viliantis jau dabar, judėti pirmyn, netruktų savaitę ar mėnesį. Todėl apsišarvavau kantrybe. Traukiniu ir pėsčiomis į 1900 m. Jubiliejų   Popiežiaus Pranciškaus įžvalgos ir popiežiaus Benedikto XVI 2007 m. lapkričio 30 d. paskelbta enciklika Spe Salvi teikia šviesos, lyg nejučiomis tampa gairėmis, kuriomis viliuosi galėsianti vadovautis ne tik Jubiliejiniais metais. Džiugina ir visai netikėtai vyskupo Pranciškaus Petro Būčio MIC (1872–1951) atsiminimuose rasta refleksija apie Jubiliejinius metus 1900-aisiais. Juos surašęs istorikas Zenonas Ivinskis (1908–1971) prisipažįsta negalėjęs 1949 m. lankydamasis Romoje nepasinaudoti ir „gyvu archyvu“ (žr. Vysk. P. P. Būčio Atsiminimai / I dalis / Pasiruošimas darbui). Knygoje jis fiksuoja iš pažiūros komišką nutikimą, kuris įspūdingai atskleidžia nuolat aktualų paraginimą viltis. Keliomis pastabomis skaitytojas susipažįsta ir su tuomečio jauno studento nuotaikomis, gyvenimo realijomis. Norisi cituoti visą fragmentą:  Pagaliau atvažiavome į Chiasso. Čia mums teko nakvoti, bet labai sunku buvo rasti nakvynę. Rimtieji viešbučiai visi buvo užimti. Užėjome į vieną „Albergo“ (itališkai viešbutis), kuriame sutiko padaryti mums malonę: buvo vienas žmoniškas kambarys su dviem lovom laisvas. Klebonai apsinakvojo jame, o mane vedė laiptais aukštyn, bet tie laiptai turėjo savotišką išvaizdą, o kai nuvedė mane ant viršaus, tai mačiau, kad grindų lentos viena nuo kitos buvo nepriklausomos ir kojų spaudžiamos savaip vaitojo. Bet vistik buvo šis tas panašu į kambarį, ir ten pernakvojau. Ant rytojaus atsikėlėme ir atsisveikinome. Klebonai įsėdo į greitąjį traukinį Romon. Buvo jubiliejiniai metai, tad jie norėjo Romoje gauti atlaidus, o aš grįžau atgal, gavęs iš jų gerą pašalpą savo studijoms. Būčiau ir aš norėjęs pamatyti Romą, bet papigintoji Šveicarijos maldininkams kelionė į Romą buvo dar tiek brangi, kad buvo neįmanoma studentiškam kišeniui. Išlydėjęs klebonus, turėjau ilgokai laukti traukinio į šiaurę. Taip begožinėdamas nuėjau iki Italijos sienos ir, prancūziškai susišnekėjęs su muitinės valdininkais, gavau leidimą pereiti į Italijos pusę. Maždaug 15 minučių žygiavau nuo Italijos ribos gilyn ir vėl grįžau. Sulaukęs traukinio, parvažiavau į Friburgą. Du klebonai iš Lietuvos, su kuriais keliavo P. P. Būčys, – kunigas Juozas Marma iš Griškabūdžio ir kunigas Žemantauskas iš Raseinių. Žavi rastos nakvynės, kurią gavo dėl padarytos malonės, aprašymas. Tiksliai nusakoma erdvė: laiptai aukštyn, savotiška kambarių išvaizda, kai vienas žmoniškas, su dviem lovomis, kitas panašus į kambarį, o jo grindų lentos nepriklausomos ir savaip vaitoja... Kelionė Šveicarijoje vyksta per Jubiliejinius metus, tad klebonai turi tikslą Romoje gauti atlaidus, tuo tarpu pats P. P. Būčys džiaugiasi gavęs gerą pašalpą studijoms. Norėjęs aplankyti Romą, jis pripažįsta, jog ši kelionė jam, studentui, net ir papiginta dėl kainos neįmanoma. Tačiau savotišką piligrimystę pėsčiomis nuo Italijos ribos gilyn atlieka ir jis. Ši trumpa ištrauka, viltingos bendrystės patirties refleksija, kreipia link popiežiaus Pranciškaus katechezių bei Benedikto XVI Spe Salvi.  Kai vienatvė nebėra vienatvė: o kaip kitas? Enciklikoje apmąstoma besidalijamoji kančia, žmogiška reikmė gyventi, sakytume, brandžiai ir bendruomeniškai, artimojo kančiai tampant sava. Pasak Benedikto XVI, žmogiškumo matą „esmingai lemia jo santykis su kančia ir kenčiančiuoju“ (38 sk.). Svarbu ir tai, jog per kito buvimą joje į kančią „įsiskverbia meilės šviesa. Tai labai gražiai išreiškiama lotynų kalbos žodžiu con-solatio (paguoda), žadinančio buvimo-kartu vienatvėje, kuri tada nebėra vienatvė, vaizdinį“ (38 sk.). Tačiau žmonių solidarumas nėra savipakankamas ar tikslas savaime. Dievas tapo žmogumi, idant kentėtų kartu su juo. „Kiekvienoje kančioje glūdi con-solatio, drauge kenčiančios Dievo meilės paguoda, ir todėl yra patekėjusi vilties žvaigždė“ (38–39 sk.) – pastebi popiežius.  Vilties žvaigždės vaizdinys minimas ir kitoje enciklikos vietoje. Brėžiant paralelę tarp individo ir visuomenės išgelbėjimo, rašoma: „kaip krikščionys visada turime ne tik klausti: kaip galiu save išgelbėti? Turime taip pat klausti: ką galiu padaryti, kad išgelbėti būtų kiti ir kad kitiems patekėtų vilties žvaigždė? Būtent tada būsiu daugiausiai padaręs ir dėl savo paties išgelbėjimo (48 sk.). Vadinasi, „daugiausia padaryti“ – tai pirmiausia turėti viltį dėl kito, su kuriuo, kaip ir su manimi, kenčia Kristus, dalintis kito vienatve. Jei iš tiesų mano pačios žmogiškumą ir viltį manyje pirmiausia laiduoja Kitas ir kitas, asmeninė vilties praktika veikiau tampa ne vieno, bet Dievo ir bent dviejų žmonių reikalu. Taip laiko ar erdvės ribos ne tiek ir ne tik peržengiamos, bet sutelkiamos ir įsišaknija konkrečioje kasdienybėje. Komentuojant Biblijos istorijas apie Abraomą, Rachelę, pranašą Joną, Švč. Mergelę Mariją ir kt., popiežiaus Pranciškaus išskleidžiami paraginimai tokiam – kasdieniam – gyvenimui pasirodo itin praktiški ir aktualūs.  Tikėjimas be apsimestinio maldingumo  Vienoje pirmųjų katechezių Abraomo viltis užsimenama apie viltį ir tylą, viltį ir tamsą, abejones, tikėjimą kaip kovą su Dievu, kai Jam be apsimestinio maldingumo atskleidžiame savo kartėlį. Šiuos žodžius taip reikia kuo dažniau skaityti! „Viltis reiškia, kad žmogus nebijo tikrovės tokios, kokia ji yra, ir nebijo priimti jos prieštaringumo“ (Popiežius Pranciškus Džiaukitės viltyje / Trečiadienio katechezės apie viltį) – rašo popiežius. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad vienam neįmanoma išmokti vilties, o idant ji stiprėtų, „jai būtinai reikia „kūno“, kuriame įvairūs nariai tarpusavyje remia ir gaivina vienas kitą. Reiškia, jei viliamės, tai todėl, kad daugybė mūsų brolių ir seserų mus išmokė turėti viltį ir palaikė mūsų viltį gyvą“. Viltį pažįsta ne tas, kurio gyvenimas sutvarkytas, kuris jaučiasi sąlyginai saugus, bet išgyvenantis bandymus, netikrumą ir savo silpnybes, žino, pasitikintis Viešpačiu ir žinantis, jog paskutinis žodis priklauso Jam. Sakykime, jau patyrėme, jog įsikūnijimo tikrovė – bendruomeninė tikrovė. Tuomet ją pažinti ir ja dalintis galėtų tapti vienu iš šių Jubiliejinių 2025-ųjų metų tikslų. Kitus du, mano manymu, taikliai, tarsi pindamas tekstą kaip audinį iš trapios tikrovės ir idealo, užčiuopė Romano Guardini. Pasak jo, „privalome mylėti Bažnyčią tokią, kokia ji yra. Tik taip ją išties mylėsime“ (Romano Guardini The Church and the Catholic). Meilę Bažnyčiai teologas sieja su meile draugui, kurį mylime nepaisant jo ydų, bet siekdami jas pakeisti. Žinoma, tokia meilė nėra dirbtinis entuziazmas, greičiau atvirkščiai – ji reikalauja prisiimti atsakomybę ir atlikti tai, kas nuo mūsų priklauso, idant priartintume ją prie idealo. Ir antrasis – iš tiesų būti žmogumi, tai suvokti savo silpnumą, laikinumą, „būti laiko kaliniu, bet laisvu amžinybės žmogumi“.  Kai praėjusių metų rudenį pati lankiausi Romoje, nelyg P. P. Būčys pati viliuosi atlikusi studentišką piligrimystę. Rodos, smulkiai galėčiau aprašyti tiek kambarį, kuriame tuokart apsistojau, tiek pirmą kartą gyvai matytą Šv. Petro aikštę, minant miesto gatvėmis, vienatvėje atpažintą Dievą, atrastus žmones. Dabar, net rašydama šiuos žodžius, branginu viltį, raginančią judėti pirmyn, dovanojančią laisvę ir leidžiančią savo ir kartu Bažnyčios kasdienybėje auginti amžinybės daigus. 

Autorius: Augustė Žičkytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama