Pas Dievą ateini, kai nieko kito nebelieka - mano tikėjimo kelionė

Į bažnyčią mane atvedė onkologija. Viena vertus, negalėčiau sakyti, kad mano šeima buvo tikinti. Kita vertus, aš turėjau močiutę, kuri lankė Bažnyčią, pasninkaudavo ir iki pat paskutinių gyvenimo dienų skaitė Bibliją. Ant jos staliuko stovėjo ikona - nedidelė, labai sena, mediniame rėme ir su stiklu. Močiutė pasakojo, kad ikoną rado jų šeimos pirmojo namo pašiūrėje. Jos vyras (mano senelis) paskyrė daug laiko, kad pats restauruotų ikoną. To rezultatas - šventas paveikslėlis tikrai priversdavo sustingti ne vienai minutei. Jėzaus Kristaus žvilgsnis bandė nuraminti ir tuo pačiu metu kažką patarti. Net prisimenu, kaip mokykloje rašiau esė apie šeimos relikvijas ir pasakojau ikonos istoriją. [caption id="attachment_6472" align="aligncenter" width="640"] Autorės nuotrauka "Pirmosios Velykos"[/caption] Vis dėlto, šios ikonos aš bijojau, nes močiutė sakydavo, jog Jėzus mato viską, ką padariau, ir jeigu elgsiuosi blogai, būtinai susilauksiu bausmės. Panašiai sakė ir pirmoji mano mokytoja. Ji mus gąsdindavo pragaru, kur mes visi būsime, nes netinkamai elgėmės. Dėl šių priežasčių pradėjau galvoti apie mirtį ir jos bijoti - kai tau devyneri, perspektyva, kad katile tave išvirs velniai visai nedžiugina. Tačiau ketvirtoje klasėje apsilankiau poezijos klube, kurio mokytoja buvo labai tikinti katalikė (retenybė mūsų ortodoksų mieste). Šios mokytojos dėka mums teko keletą kartų apsilankyti ekskursijoje vienintelėje mūsų miesto katalikų bažnyčioje ir ten man patiko. Bažnyčią supo gražus sodas su tvenkiniu, plaukiojo ančiukai, augo gėlės, o viduje skverbėsi šviesa ir jaukumas. Ši ekskursija mane net įkvėpė parašyti eilėraštį. Nuo tada, ilgą laiką mano aplinkoje nebebuvo tikinčių žmonių. Kitas susitikimas nutiko tik pirmame kurse jau studijų laiku. Rusų literatūros pamokas vedė profesorė ortodoksė, kuri kalbėjo tik apie Dievą ir maldas bei pasmerkė modernųjį meną. Šios dėstytojos mes nesupratome. Pavyzdžiui, ji naudojosi mygtukiniu telefonu ir sakė, jog telefonai, kompiuteriai ir visa technika yra blogis. Mano bendrakursiai, pripratę rašyti paskaitų konspektus kompiuteryje ar planšetėje, buvo priversti naudotis sąsiuviniu ir rašikliu. Galbūt dėl jos pavyzdžio ilgai maniau, jog visi tikintieji yra gana nuobodūs, pavyzdžiui nenaudoja kosmetikos, jų nedomina nei kinas ar muzika, technologijas jie mato tik kaip velnio dovaną ir visas dienas tepraleidžia melsdamiesi. Kiek vėliau, jau būdama emigracijoje, išgirdau keletą istorijų apie kalėjimą išgyvenusius baltarusius, kurie, išeidami, pradėjo lankyti Bažnyčią ir melstis. Jie sakė, kad tikėjimas padėjo jiems išgyventi už grotų, kur nėra laisvės, saulės, gryno oro, maisto ir medicinos. Beje, Dievo dėka kai kurie iš jų net sugebėjo atleisti kankintojams ir toliau gyventi be pykčio širdyje. Tada supratau - daugybė žmonių pradeda tikėti tada, kuomet nieko kito nebelieka. Tuomet Dievas tampa jų vieninteliu atramos tašku, pas Dievą jie randa įkvėpimą ir prasmę gyventi toliau. [caption id="attachment_6473" align="aligncenter" width="427"] Autorės nuotrauka[/caption] Taip atsitiko ir su mano buvusia universiteto bendrakurse. Kiek ją pažinojau, ji visada labai skeptiškai žvelgė į religinius klausimus. Nešventė nei Velykų, nei Kalėdų, vengė religinių temų užduotyse ar pokalbiuose. Tačiau po universiteto baigimo jos šeimoje įvyko tragiška situacija - mirė artimasis, labai mylimas žmogus. Be to, prasidėjo problemos darbe, santykiuose, padėtis šalyje. Ir netikėtai, ši mano bendrakursė atėjo į Bažnyčią. Tuomet ji atvirai parašė savo socialiniuose tinkluose, kad jeigu ne kunigas, galbūt taip ir nebūtų pavykę įveikti šios sunkaus laikotarpio. Taigi, mano bendrakursė pradėjo lankyti Šv. Mišias, po to prisidėjo prie savanorystės “Marijos radijuje”. Galiausiai, jai taip pat teko emigruoti, kadangi Baltarusijoje daug katalikų tikėjimo aktyvistų yra represuojami. Laimei, ir naujoje šalyje ji tęsė savo tikėjimo kelią, čia savanoriauja, dainuoja bažnyčios chore. Savo bendrakursę paminėjau ne be reikalo, nes dažnai prisimenu jos istoriją, kai galvoju, kodėl pati negalėjau ankščiau prisijungti prie katalikų Bažnyčios. Dabar matau, jog jos dėka supratau, kad tikintieji yra tokie patys, kaip ir kiti. Jie nebūtinai neigia šiuolaikinį meną, neprivalo nešioti senamadiškų drabužių ir kiauras dienas praleisti maldose. Tai leido man suprasti, kad tikėjimas neverčia atsisakyti savo pomėgių, kaip kad nustoti lankyti koncertus, krepšinio rungtynes, valgyti kavinėse ar pan. Šios bendrakursės paprasto tikėjimo pavyzdys man buvo pirmuoju ženklu ir kvietimu ateiti pas Dievą. Antrąjį ženklą radau Santaros klinikose. 2022 m. birželio pabaigoje atkeliavau į pulmonologijos skyrių, su įtariamu plaučių vėžiu. Sėdėjau, verkiau ir laukiau, kada būsiu paguldyta į palatą, kai pro mane praėjo kunigas. Pirma mintis - kažkas miršta ir pakvietė jį Ligonių patepimui. Tai mane tik dar labiau išgąsdino ir pradėjau dar labiau verkti. Onkohematologijos skyriuje, į kurį buvau perkelta po diagnozės nustatymo, pamačiau trečią ženklą - Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią. Ji kyšojo virš namų ir medžių ir iš aštunto ligoninės aukšto matėsi puikiai. Žiūrėdavau į ją pro langą gydymo naktimis, kai nerimas trukdė miegoti. Žiūrėdavau ir atrodydavo, jog sieloje pajusdavau būtent tai, ko man reikėjo. Bet vis dar nebuvau pasiruošusi šiam žingsniui... [caption id="attachment_6476" align="aligncenter" width="676"] Autorės nuotrauka "Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia pro klinikų langą"[/caption] Turėjau daugybę kitų poreikių: gydytis, nuspręsti legalizacijos klausimą, rasti darbą. Taip pat, galvoje sukosi nuostatos, jog Bažnyčią lanko tik seni žmonės, kaip mano močiutė, bei prisiminimai apie profesorę ortodoksę iš universiteto. Galiausiai, su daugybe baimių viduje dorotis padėjo terapija, serialai bei antidepresantai. Taigi, net nekilo minčių, jog nuoširdi malda ar bendravimas su kunigu galėtų būti tai, kas man padėtų! Mano terapeutė man visada sakė: jeigu galvoji, kodėl padarei taip, o ne kitaip, tai reiškia, tuo metu negalėjai pasirinkti kito varianto. Viskas mūsų pasaulyje vyksta pagal planą, nors kartais ir sunku tuo patikėti. Todėl galbūt negalėjau ateiti į Bažnyčią ankščiau, nei buvo suplanuota Dievo? Tai parodo ir tai, jog mano tikėjimo poreikis atsirado spontaniškai, jau po atkryčio ir pirmos chemoterapijos, kai grįžau namo. Vaikščiojau lauke, džiaugiausi paskutiniais spalio saulės spinduliais ir geltonais medžiais, o galvoje sukosi įvairios mintys apie praeitį, ateitį, mirtį. Galiausiai, jos pradėjo formuotis į klausimus, į kuriuos supratau, jog atsakyti gali tik vienas žmogus - kunigas. Parašiau Santaros klinikų kapelionui per socialinius tinklus ir susitarėme laiką susitikimui. [caption id="attachment_6477" align="aligncenter" width="428"] Autorės nuotrauka[/caption] Nors tas susitikimas ir neatsakė į visus mano klausimus, bet bažnyčia jau neatrodė tokia baisi. Su kunigu aptarėme „Harį Poterį“, „Žiedų valdovą” ir daug kitų temų. Išnyko nuostata, jog religija yra tik apie maldas ir visų pomėgių atsisakymą vardan Dievo. Supratau, kad jeigu žmogus ligoninėje kviečia dvasininką, tai nereiškia, kad jis miršta. Sužinojau, jog Ligonių sakramentas kaip tik gali stiprinti. Pradėjau lankyti bažnyčią reguliariai, dalyvavau Šv. Mišiose (nors ir buvo sunku, nes nežinojau, kaip melstis ar ką atsakyti į kunigo žodžius). Prieš spindulinę terapiją priėmiau Ligonių sakramentą - iki šiol atsimenu, kokią šilumą jaučiau. Dėl sakramento ar ne dėl jo, bet spindulinė terapija įveikė limfomą, ir pradėjau ruoštis transplantacijai. Į skyrių atvykau su ikona. Ir kaip buvo gerai, kad palatos langas rodė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią! Kunigas atvežė man knygelę su maldomis ligoniams, rožinį, pakartojo Ligonių sakramentą - prisijungė net mano kaimynė. Kiekvieną rytą pradėdavau su malda, kiekvieną vakarą (ypač injekcijų metu) baigiau su ja. Atrodė net injekcijos nebuvo tokios skausmingos. Sunkiausiomis dienomis, kada negalėjau valgyti ir jaučiau silpnumą, prašiau Dievą sustiprinti mane. Išėjau iš ligoninės, tačiau nebaigiau melstis ir tikėti. Kiekvieną maldą pradedu nuo padėkos Dievui už maistą, vandenį, sveikatą, galimybę dirbti, lankyti treniruotes, savanoriauti. Galbūt tam yra prasmė, nes matau, kaip Dievas siunčia ženklus ir man padeda. Pavyzdžiui, gydymo metu, socialiniuose tinkluose atsitiktinai radau pakartojimą renginio, kuriame labai norėjau dalyvauti, bet jį turėjau praleisti dėl ligos. Vos jį aptikusi iš kart padėkojau Dievui. Arba buvo situacija, kai tiesiog lyg iš niekur išgirdau patarimą iš viršaus. Paklausiau šio patarimo ir padariau teisingą pasirinkimą. Galiausiai, analizuodama įvykius savo gyvenime, supratau, kad daugybę kartų, kai jaučiau beviltiškumą, ar nežinojau, kur ieškoti išeities, pagalba atėjo visiškai iš niekur. Sunkiausiais momentais (legalizacija, darbo paieška, liga) Dievas buvo šalia ir laikė mane. Dėl to aš nenukritau, nes ėjau paskui Dievą tarp ugnies - tarsi per tiltą, į naują laimingą gyvenimą. [caption id="attachment_6478" align="aligncenter" width="427"] Autorės nuotrauka[/caption] Šiandien aš taip pat jaučiu, jog Dievas yra šalia. Pirmiausia tai pasireiškia tyloje ir ramybėje viduje. Anksčiau mane gąsdino daug minčių: ar nebūsiu atleista iš darbo, vienatvė, liga, pinigų trūkumas, kai kurių politikų žodžiai. Kiekviena smulkmena erzino: kolegų elgesys, parduotuvėje nerastas produktas, žmonių eilės, net lietuviškas oras. Dabar viskas atrodo nebesvarbu. Paprasčiausiai nekreipiu į tai dėmesio. Antra, matau, jog turiu daugiau energijos savo mėgstamoms veikloms. Pavyzdžiui, penktadienį vakare atrodo, jog niekaip nesugebėsiu šeštadienio rytą atsikelti į piligriminę kelionę, bet išaušta šeštadienis ir aš pilna jėgų. Dievas suteikia drąsos ir stiprybės dalykams, apie kuriuos ankščiau nepagalvojau, kaip kad po ilgos pertraukos sugrįžti prie straipsnių rašymo. Galiausiai, su Dievu pradėjau įžvelgti grožį visur: gamtoje, žmonių veiduose, pastatuose, net stipriame lietuje. Ir galbūt, svarbiausia išvada, kurią prisimenu ypač tada, kai regis išėjimo nėra: Dievas man nenori blogo. Jeigu Jis veda mane per kliūtis arba kažko neduoda – tai reiškia, jog taip ir turi būti, tokia yra Jo idėja ir tokia mano misija.