Kny­go­je – ke­lias kar­tas plun­giš­kių priė­mu­sio gy­dy­to­jo šei­mos is­to­ri­ja

Praėjusią savaitę Plungės viešoji biblioteka kvietė į knygos apie Gūžių giminę „Čia mūsų pradžia“ pristatymą. Vyresnės kartos plungiškiai puikiai prisimena nuo 1945 iki 1982 metų ligoninėje dirbusį ir daugybę kūdikių priėmusį ginekologą Donatą Gūžį bei charizmatiškąją jo žmoną akušerę Liudviką. Jųdviejų vaikai bei vaikaičiai nutarė surinkti ir į knygą suguldyti biografinius faktus ne tik apie savo tėvus, bet ir apie senelius, mat Donato tėvas Jurgis buvo garsus tarpukario Lietuvos pedagogas, kūrė lietuviškas mokyklas, tad jo gyvenimas – taip pat vertas plunksnos.

„Li­ko drau­gai, pri­si­mi­ni­mai ir ka­pe­liai“

Kny­gą Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pri­sta­tė Do­na­to ir Liud­vi­kos Gū­žių duk­ra Mar­ga­ri­ta Pus­čie­nė ir vai­kai­tė Rū­ta Šva­baus­kie­nė, su­si­ti­ki­me da­ly­va­vo ir Gū­žių sū­nus Vy­tau­tas, ki­ti ar­ti­mie­ji. Į kny­gos pri­sta­ty­mą at­vy­ko ir gau­sus bū­rys Do­na­tą bei Liud­vi­ką pa­ži­no­ju­sių plun­giš­kių, ke­li kar­tu dir­bę me­di­kai.

M. Pus­čie­nė pa­si­džiau­gė, kad į kny­gos pri­sta­ty­mą at­vy­ko toks gau­sus bū­rys plun­giš­kių – ir pa­žįs­ta­mų, ir ne­pa­žįs­ta­mų. Dau­ge­lio jų at­min­ty dar gy­vi pri­si­mi­ni­mai apie Do­na­tą ir Liud­vi­ką Gū­žius, nors Plun­gė­je be­veik ne­li­ko jų gy­ve­ni­mą liu­di­jan­čių ženk­lų. Ne­bė­ra ir jų pa­si­sta­ty­to na­mo, sto­vė­ju­sio Bab­run­go slė­nio priei­go­se, J. Bi­liū­no gat­vė­je. Jo vie­to­je prieš ku­rį lai­ką iš­ki­lo nau­jas mo­der­nus sta­ti­nys, ku­ria­me vei­kia gro­žio sa­lo­nas, ad­vo­ka­to kon­to­ra, ki­tos įstai­gos.

Me­di­kų duk­ra pa­sa­ko­jo ne­re­tai iš ap­lin­ki­nių su­lau­kian­ti klau­si­mo, kas te­be­sie­ja ją su Plun­ge. „Bū­na, žmo­nės sa­ko – tai Plun­gė­je nie­ko ir ne­be­li­ko?! Li­ko drau­gai, pri­si­mi­ni­mai ir ka­pe­liai“, – sa­kė mo­te­ris, jau de­šimt­me­tį gy­ve­nan­ti Kau­ne, o va­sa­ras lei­džian­ti ma­mos tė­viš­kė­je Ža­rė­nų apy­lin­kė­se.

Dvi prie­šin­gy­bės

Kny­gos pri­sta­ty­mo ren­gi­nį ve­du­si bib­lio­te­ki­nin­kė Oti­li­ja Juo­za­pai­tie­nė Liud­vi­ką Gū­žie­nę pri­si­mi­nė kaip nuo­la­ti­nę bib­lio­te­kos lan­ky­to­ją, ne­pra­leis­da­vu­sią nė vie­no čia vyk­da­vu­sio ren­gi­nio. Mo­te­ris vi­sa­da iš­si­skir­da­vo ryš­kiu sti­liu­mi, ap­lin­ki­nius ža­vė­jo sa­vo ele­gan­ci­ja, ku­ri ne­blė­so net Liud­vi­kai su­lau­kus gar­baus am­žiaus.

„Ma­ma vi­sa­da bu­vo ener­gin­ga ir karš­ta kaip ug­nis – vi­siš­ka sa­vo vy­ro prie­šin­gy­bė, – pri­si­mi­nė Mar­ga­ri­ta. – Vi­sa­da reng­da­vo­si pa­gal nau­jau­sias ma­das, be to, be ga­lo mė­go leis­ti lai­ką miš­ke. Kai pra­si­dė­da­vo gry­bai ir uo­gos, jos na­mie ne­bū­da­vo. Gry­bau­ti ir uo­gau­ti au­to­bu­su va­žiuo­da­vo net ta­da, kai jau sun­kiai vaikš­čio­jo.“

Liud­vi­ka ir Do­na­tas su­si­pa­ži­no se­no­jo­je Plun­gės li­go­ni­nė­je, ku­ri vei­kė Tel­šių gat­vė­je. Su­si­tuo­kė Var­nių baž­ny­čio­je ir įsi­kū­rė ne­di­de­lia­me bu­te to­je pa­čio­je Tel­šių gat­vė­je, ne­to­li li­go­ni­nės, kur Do­na­tas dir­bo gi­ne­ko­lo­gu, o Liud­vi­ka – aku­še­re. Vė­liau pra­si­gy­ve­nę pa­si­sta­tė na­mą J. Bi­liū­no gat­vė­je, ša­lia pa­kvie­tė įsi­kur­ti ir gy­dy­to­ją Pun­dzių. Su­si­lau­kė tri­jų vai­kų – jau mi­nė­tos Mar­ga­ri­tos, da­bar jau Am­ži­ną Atil­sį Kris­ti­nos ir kny­gos pri­sta­ty­mo ren­gi­ny­je da­ly­va­vu­sio Vy­tau­to.

Prie­šin­gai nei ma­ma, tė­vu­kas, kaip pri­si­mi­nė Mar­ga­ri­ta, vi­so­se si­tua­ci­jo­se iš­sau­go­da­vo ra­mų pro­tą ir san­tū­ru­mą. „Ne­su gir­dė­ju­si jo kal­bant pa­kel­tu to­nu: nei na­mie, nei li­go­ni­nė­je, nei bend­rau­jant su kai­my­nais. Bu­vo la­bai to­le­ran­tiš­kas žmo­gus. Pas tė­tį žmo­nės kreip­da­vo­si įvai­riau­siais klau­si­mais, bė­dai iš­ti­kus kvies­da­vo į pa­gal­bą ir nak­tį. To­dėl mes jo daž­nai ne­ma­ty­da­vom – ne tik per šven­tes, sa­vait­ga­liais, bet ir įpras­to­mis die­no­mis. O kai bū­da­vo na­mie, ne­re­tai gir­dė­da­vo­me jį su ma­ma dis­ku­tuo­jant įvai­rio­mis me­di­ci­ni­nė­mis te­mo­mis. Dau­ge­lis ter­mi­nų mums, vai­kams, bū­da­vo ne­sup­ran­ta­mi ir ne­gir­dė­ti“, – pa­sa­ko­jo M. Pus­čie­nė.

Se­ka pro­se­ne­lių ir se­ne­lių pė­do­mis

O kaip gi­mė su­ma­ny­mas šei­mos ir gi­mi­nės is­to­ri­ją su­gul­dy­ti į kny­gą „Čia mū­sų pra­džia“? Lei­di­nio pri­sta­ty­mo me­tu paaiš­kė­jo, kad kny­gos idė­ja puo­se­lė­ta ne vie­ną de­šimt­me­tį, o ini­cia­ty­vos iš­leis­ti ją ėmė­si vy­riau­sio­ji Do­na­to ir Liud­vi­kos anū­kė Rū­ta Šva­baus­kie­nė. Ji pa­sa­ko­jo vi­sas va­sa­ras pra­leis­da­vu­si Plun­gė­je pas se­ne­lius, šiam mies­tui iš­sau­go­ju­si sen­ti­men­tus ir stip­rią trau­ką iki šiol. To­dėl su di­de­liu už­si­de­gi­mu ėmė­si su­ma­ny­mo ap­ra­šy­ti sa­vo se­ne­lių ir pro­se­ne­lių gy­ve­ni­mus.

Mo­te­ris kaip ir se­ne­liai dir­ba me­di­ke – ki­ne­zi­te­ra­peu­te, kaip pro­se­ne­lis stu­di­ja­vo ir pe­da­go­gi­ką. Sa­vo ba­ka­lau­ri­niam dar­bui pa­si­rin­ku­si ap­ra­šy­ti šio pro­se­ne­lio Jur­gio Gū­žio biog­ra­fi­ją, mat jo in­dė­lis į švie­ti­mą la­bai di­de­lis – tar­pu­ka­riu jis Lie­tu­vo­je kū­rė mo­kyk­las.

Jur­gis Gū­žys, gi­męs 1885 m. Ro­ke­liuo­se (Kau­no r.), bu­vo žy­mus XX a. pra­džios Lie­tu­vos pe­da­go­gas. 1919–1920 m. tar­na­vo Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je, bu­vo Ko­mi­si­jos Stei­gia­mo­jo Sei­mo įsta­ty­mui pa­ruoš­ti rei­ka­lų ve­dė­jas, pa­skui Sa­vi­val­dy­bių de­par­ta­men­to vals­čių da­lies ve­dė­jas, 1920–1929 m. – Anykš­čių vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius ir lie­tu­vių kal­bos ir geog­ra­fi­jos mo­ky­to­jas.

J. Gū­žys taip pat bu­vo šau­lys, va­do­va­vo Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos Anykš­čių sky­riui. Nuo 1929 m. dir­bo di­rek­to­riu­mi Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se: Šė­to­je, Rad­vi­liš­ky­je, Ši­la­lė­je, Že­mai­čių Nau­mies­ty­je, Kur­šė­nuo­se, Var­niuo­se. 1945 m., bū­da­mas 60-ies, per­si­kė­lė gy­ven­ti į Plun­gę, kur jau bu­vo įsi­kū­ręs sū­nus Do­na­tas, ir tre­jus me­tus iki mir­ties dir­bo Plun­gės gim­na­zi­jos ru­sų kal­bos ir ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ju. Mi­rė 1948 m., pa­mo­kos me­tu iš­ti­kus in­fark­tui.

R. Šva­baus­kie­nė, su­ma­niu­si iš­leis­ti kny­gą apie pro­se­ne­lių ir se­ne­lių gy­ve­ni­mus, į ją įdė­jo ir sa­vo ba­ka­lau­ri­nį dar­bą, te­tų už­ra­šy­tus pri­si­mi­ni­mus, ki­tą ar­chy­vi­nę me­džia­gą. Mo­te­ris džiau­gia­si, kad kny­ga bu­vo pa­lan­kiai priim­ta gi­mi­nai­čių, o tai jai – di­džiau­sias įver­ti­ni­mas ir at­pil­das už vi­sas pa­stan­gas.

Ne tik mo­ky­to­jas, bet ir au­to­ri­te­tas

Ren­gi­nio me­tu su­si­rin­ku­sie­ji taip pat pa­si­da­li­no pri­si­mi­ni­mais apie Do­na­tą ir Liud­vi­ką Gū­žius. Me­di­kė Re­gi­na Sa­ga­tie­nė pa­sa­ko­jo, kad Do­na­tas jai, jau­nai me­di­kei, pa­skir­tai dirb­ti į Plun­gę, bu­vo ne tik mo­ky­to­jas, bet ir au­to­ri­te­tas.

„Mu­du su vy­ru len­kiam gal­vą su di­de­le pa­gar­ba prieš to žmo­gaus dar­bą Plun­gė­je ir jo do­rą bei tei­sin­gą gy­ve­ni­mą. Ki­to to­kio žmo­gaus, ku­ris bū­tų toks nuo­sek­lus ir fan­tas­tiš­kas spe­cia­lis­tas, man per sa­vo gy­ve­ni­mą taip ir ne­be­te­ko su­tik­ti. Pui­kiai pri­si­me­nu, kaip jis pra­dė­jo ma­ne mo­ky­ti, nes at­va­žia­vau čia vi­siš­kai ža­lia. Jo spren­di­mai vi­sa­da bū­da­vo pui­kūs“, – kal­bė­jo Re­gi­na, o Vy­tau­tas Sa­ga­tys pri­si­mi­nė vie­ną epi­zo­dą iš jųd­vie­jų su Do­na­tu me­džiok­lės.

Vi­si, kas pa­ži­no­jo Gū­žių šei­mą, ta­čiau ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės da­ly­vau­ti kny­gos pri­sta­ty­mo ren­gi­ny­je, kvie­čia­mi už­suk­ti į Plun­gės vie­šą­ją bib­lio­te­ką – ar­ti­mie­ji jai pa­do­va­no­jo du kny­gos eg­zemp­lio­rius, kad plun­giš­kiai ga­lė­tų per­skai­ty­ti ir pri­si­min­ti žmo­nes, pa­li­ku­sius gi­lų pėd­sa­ką Plun­gės is­to­ri­jo­je.

Autorius: Jurgita NAGLIENĖ / Laikraščio „Žemaitis“ žurnalistė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama