MRF Turinio bankas MRF Turinio bankas
Prisijungti
Pagrindinis
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Privatumo politika DUK
Kultūros projektai žiniasklaidoje • 2025.08.03 17:03

„Jei­gu pra­dė­si­me pyk­tis, pra­ra­sim, ką su­kū­rėm, o su­kū­rėm daug“

Antikva
Antikva

Turinį įkėlė

„Jei­gu pra­dė­si­me pyk­tis, pra­ra­sim, ką su­kū­rėm, o su­kū­rėm daug“
Your browser does not support the audio element.

Taip apie gru­pę „Že­mai­tu­kai“, ku­rią su­kū­rė kar­tu su bi­čiu­liu Ovi­di­ju­mi Pet­raus­ku, sa­ko plun­giš­kis at­li­kė­jas Li­nas Vait­ke­vi­čius. Prieš po­rą me­tų lie­tu­viš­kų dai­nų gru­pė „Že­mai­tu­kai“ mi­nė­jo sa­vo veik­los de­šimt­me­tį, ta pro­ga su­ren­gė di­džiu­lį tu­rą po Lie­tu­vą, be to, šių me­tų pra­džio­je „Že­mai­tu­kai“ pel­nė net ke­lis svar­bius įver­ti­ni­mus: M.A.M.A. bu­vo ap­do­va­no­ti kaip me­tų tra­di­ci­nės po­pmu­zi­kos gru­pė, ra­di­jo sto­ties „Lie­tus“ ap­do­va­no­ji­muo­se Li­nas Vait­ke­vi­čius pa­skelb­tas me­tų dai­nų teks­tų au­to­riu­mi, o „Že­mai­tu­kai“ – ge­riau­sia me­tų gru­pe. Sėk­min­gą me­tų pra­džią vai­ni­ka­vo va­sa­rio vi­du­ry­je Kau­no „Žal­gi­rio“ are­no­je su­reng­tas įspū­din­gas kon­cer­tas, su­trau­kęs mi­nias ger­bė­jų.

ELTA5253411 Kaunas, 2025 m. Sausio 24 d. (ELTA). 2024 metų M.A.M.A. apdovanojimų akimirkos 2025.01.24 22:33:00.

Plun­gė – da­lis šir­dies

Li­nas Vait­ke­vi­čius ir jo žmo­na Rū­ta – tik­ri plun­giš­kiai. Ir nors šiuo me­tu gy­ve­na Klai­pė­dos kraš­te, sa­ko vi­sa­da su di­de­liu ma­lo­nu­mu su­kan­tys į Plun­gę, kur gy­ve­na ar­ti­mie­ji, drau­gai, kur trau­kia su­grįž­ti ir ge­ra su­tik­ti vai­kys­tės drau­gus, šiaip pa­žįs­ta­mus vei­dus.

Su­tuok­ti­niai juo­kau­ja, esą pik­ta ir ap­mau­du, kad jiems nu­spren­dus įsi­kur­ti Klai­pė­do­je, Plun­gė it ty­čia ėmė ir iš­gra­žė­jo neat­pa­žįs­ta­mai. To­dėl abu neat­me­ta ga­li­my­bės, kad gal­būt vie­ną die­ną su­grįš prie sa­vo šak­nų ir įsi­kurs čia il­ges­niam lai­kui, nes Plun­gė bu­vo ir yra ne­ma­ža da­lis abie­jų šir­dies.

Tė­čio pa­vyz­dys

Di­džio­ji da­lis plun­giš­kių ir ne­ma­žai ki­tur gy­ve­nan­čių iki šiol pui­kiai pri­si­me­na ir ge­ru žo­džiu mi­ni am­ži­ną atil­sį Li­no tė­vu­ką Gin­tau­tą Vait­ke­vi­čių, ku­ris bu­vo ir li­ko tik­ra Plun­gės le­gen­da. Li­nas ne­sle­pia su tė­čiu tu­rė­jęs ypa­tin­gą ry­šį.

„Mū­sų drau­gys­tė bu­vo iš­skir­ti­nė, re­tai kas to­kią tu­ri. Ir dir­bom kar­tu, bū­da­vo, ir iš­ger­da­vom, ir pa­sė­dė­da­vom, pa­rū­ky­da­vom, ir pa­si­šne­kė­da­vom. O kar­tais ir pa­si­pyk­da­vom, ir pa­verk­da­vom ap­si­ka­bi­nę. Gai­la, tė­tis be pro­to daug dir­bo ir re­tai na­mie bū­da­vo, to­dėl pa­ts ta­pęs tė­vu sten­giuo­si tos klai­dos ne­da­ry­ti ir kuo dau­giau lai­ko su No­ju­ku pra­leis­ti“, – kal­ba at­li­kė­jas.

Ypa­tin­gas tė­vo ir sū­naus ry­šys gi­liai įsi­rė­žė ir Li­no žmo­nos Rū­tos at­min­ty. Mo­te­ris sa­ko, kad ją vi­sa­da ste­bin­da­vo tas be­są­ly­gi­nis pa­lai­ky­mas, ku­rio tiek Li­nas, tiek jo se­suo su­lauk­da­vo iš tė­čio.

„Bu­vau pra­dė­jęs ra­šy­ti dai­nas, ne vi­sos vy­ku­sios bu­vo, bet tė­tis vi­sa­da sa­ky­da­vo, kad čia pa­sau­li­nio ly­gio dai­na bus, bom­bų bom­ba“, – šyp­so­si sa­vo pir­muo­sius žings­nius mu­zi­ki­nės kar­je­ros link pri­si­mi­nęs Li­nas. Po tė­čio mir­ties praė­jus me­tams jis su­ren­gė Gin­tau­to Vait­ke­vi­čiaus at­mi­ni­mo kon­cer­tą, po ket­ve­rių me­tų jį pa­kar­to­jo, o šį ru­de­nį, spa­lio 26 die­ną, Plun­gė­je ža­da su­reng­ti jau tre­čią. Kar­tu, kaip sa­ko, bus pri­si­min­tas ir pa­gerb­tas ki­tas iš­ki­lus plun­giš­kis – maest­ro And­rius Ku­li­kaus­kas.

„Ar mes vai­di­nam kla­si­kus džiaz­me­nus, ar ka­lam bab­kes?“

O koks bu­vo pa­ties Li­no ke­lias į mu­zi­ką? Vy­ras pa­sa­ko­jo dai­nuo­ti pra­dė­jęs dar dar­že­ly­je. Už tai dė­kin­gas sa­vo auk­lė­to­jai, ku­ri, pa­ste­bė­ju­si ber­niu­ko ga­bu­mus, leis­da­vo jam ne­mie­go­ti pie­tų mie­go ir vie­toj to ves­da­vo­si prie pia­ni­no pa­dai­nuo­ti.

Vė­liau pra­si­dė­jo „Dai­nų dai­ne­lės“, ki­ti kon­kur­sai. O ta­da atė­jo paaug­lys­tė ir pa­šne­ko­vas sa­ko stai­ga su­vo­kęs, kad dėl bal­so mu­ta­ci­jos ne­beiš­dai­nuo­jan­tis nė vie­nos na­tos. Su­py­kęs ant vi­so pa­sau­lio už­si­ra­šė gro­ti būg­nais pas mo­ky­to­ją Ed­mun­dą Juš­ką Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je.

Vė­liau tę­sė moks­lus Klai­pė­dos Sta­sio Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­jo­je, ją bai­gęs įsto­jo stu­di­juo­ti mu­ša­mų­jų ir per­ku­si­jos į Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ją.

„Žiau­riai pa­ti­ko, sva­jo­jau gro­ti Fil­har­mo­ni­jo­je, Ope­ros ir ba­le­to teat­re. Bet ma­no ke­ly­je at­si­ra­do toks Ovi­di­jus iš Skuo­do, ir­gi že­mai­tis. Jis ir sa­ko – ar mes vai­di­nam kla­si­kus džiaz­me­nus, ar ka­lam bab­kes ir sma­giai sau gy­ve­nam?! Pa­si­rin­kau iš iš­skai­čia­vi­mo dai­na­vi­mą ir ačiū Die­vui“, – juo­kia­si at­li­kė­jas.

Šian­dien „Že­mai­tu­kai“ be di­de­lio var­go su­ren­ka pil­nas are­nas žiū­ro­vų ir tai ro­do, kad tą­syk Li­nas ir Ovi­di­jus pa­si­rin­ko tei­sin­gai. Tą pa­tvir­ti­na ir šie­met vie­nas po ki­to pa­si­py­lę ap­do­va­no­ji­mai. Li­nas sa­ko, kad po­pu­lia­ru­mas ir šlo­vė jųd­vie­jų su Ovi­di­jum ne­pa­kei­tė, spar­nai nė vie­nam, nė ki­tam neu­žau­go. Grei­čiau­siai dėl to, kad iki šlo­vės ei­ta il­gai ir kant­riai.

Iš ves­tu­vių – į di­džią­sias are­nas

Prieš dau­giau nei 10 me­tų ma­žai dar kam ži­no­mi vy­ru­kai gro­da­vo ir dai­nuo­da­vo ves­tu­vė­se, pri­va­čio­se šven­tė­se. Vis­kas pa­si­kei­tė, kai Li­nas nu­spren­dė su­kur­ti au­to­ri­nę dai­ną. Taip gi­mė „Že­mai­tu­kų“ vi­zi­ti­ne kor­te­le ne­tru­kus ta­pu­si dai­na „Rin­kis ma­ne“, pa­sak Li­no, iš­kart ta­pu­si tik­ru hi­tu ir su­rin­ku­si net 20 mi­li­jo­nų per­žiū­rų.

Nuo ta­da „Že­mai­tu­kai“ at­lie­ka sa­vo kū­ry­bos re­per­tua­rą, be to, da­bar kon­cer­tuo­ja su gy­vo gar­so gru­pe, dėl to ga­li vi­sa šir­di­mi at­si­duo­ti kū­ry­bai ir mė­gau­tis pro­ce­su.

Nors taip bū­da­vo ne vi­sa­da, yra te­kę ne vie­ną pū­dą drus­kos su­val­gy­ti, vi­so­kių ne­pa­to­gu­mų pa­tir­ti, tau­pant vieš­bu­čiuo­se vie­noj lo­voj mie­go­ti, taiks­ty­tis su ne­man­da­giu už­sa­ko­vų el­ge­siu ar­ba per pa­rą 3–4-iuo­se kon­cer­tuo­se at­gro­ti.

Li­nas at­vi­ras: „Rim­tų ne­sėk­mių mū­sų kar­je­ro­je ne­bu­vo, tik daug nu­si­vy­li­mų. Da­ly­va­vom te­le­vi­zi­jos pro­jek­te „X fak­to­rius“, po jo vi­si tik ir kar­to­jo – ruoš­ki­tės, jū­sų lau­kia mu­zi­ki­nė kar­je­ra, ap­rengs, dai­nų pri­ra­šys... Sė­dim, lau­kiam – nie­ko. Po „Lie­tu­vos bal­so“ pro­jek­to vėl lie­jo­si pa­ža­dai ir mes tu­rė­jom daug lai­ko su­pras­ti, kad nie­kas nea­teis ir ne­pa­da­rys mū­sų žvaigž­dė­mis“.

Di­džiau­sia kri­ti­kė ir pa­lai­ky­to­ja – žmo­na

Kal­ban­tis su at­li­kė­ju knie­ti su­ži­no­ti, kiek prie gar­sių žmo­nių sėk­mės pa­pras­tai pri­si­de­da jų ant­ro­sios pu­sės? Ši­to pa­klaus­ta Rū­ta pa­sa­ko­ja, kad jie­du su Li­nu šį klau­si­mą vie­nas ki­tam ir pa­tys sau pra­dė­jo kel­ti tik vi­sai ne­se­niai, „Že­mai­tu­kams“ pra­dė­jus rink­ti pil­nas are­nas žiū­ro­vų.

Su­tuok­ti­niai kar­tu jau 11 me­tų, pa­na­šiai tiek tę­sia­si ir „Že­mai­tu­kų“ is­to­ri­ja, tad Rū­ta sa­ko nuo pat pra­džių ma­čiu­si gru­pės ke­lią, jos sėk­mes ir ne­sėk­mes. Pa­na­šiu me­tu Li­nas ir Ovi­di­jus su­kū­rė šei­mas, su­si­lau­kė sa­vo at­ža­lė­lių, na­tū­ra­lu, kad abie­jų šei­mų as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas ir kar­je­ra vi­sa­da ei­na ko­ja ko­jon.

„Mes su Li­nu ko­ne nuo paaug­lys­tės kar­tu. Ir san­ty­kiai pa­kei­tė daug for­mų, ir dar­bo su­vo­ki­mas kei­tė­si. Nuo pat bend­ro gy­ve­ni­mo pra­džios abu dirb­da­vom sa­vait­ga­liais: aš gro­žio sri­ty­je, Li­nas – mu­zi­kos. Vis­kas at­ro­dė nor­ma­lu ir kas­die­niš­ka. Bet pa­sta­rai­siais me­tais vyks­ta dau­giau da­ly­kų, „Že­mai­tu­kai“ ta­po po­pu­lia­rūs ir vi­sur kvie­čia­mi, tad no­ri ne­no­ri atei­na su­pra­ti­mas, kad tu­ri pa­lai­ky­ti sa­vo vy­rą, ne­var­žy­ti jo veik­lų“, – sa­ko Rū­ta.

Li­nas at­vi­rau­ja, kad žmo­na yra pir­mo­ji jo pa­ra­šy­tų dai­nų ver­tin­to­ja. Esan­tis jai dė­kin­gas už tai, kad ne­vy­nio­ja žo­džių į va­tą, jei nau­ja dai­na ne­pa­tin­ka – taip ir pa­sa­ko. „Iš pra­džių pyk­da­vau, nes tu­riu di­de­lį ego, esu už­si­spy­ręs že­mai­tis. Bet iš tik­rų­jų Rū­tos žo­dis man la­bai svar­bus. Ji for­muo­ja tą kryp­tį. Bū­na, grįž­ti po kon­cer­to, kur mi­nios žmo­nių ta­ve tie­siog ant ran­kų nuo sce­nos iš­ne­šė, o Rū­ta sa­ko – No­ju­kas ser­ga, ry­toj neis į dar­že­lį, tau rei­kės pa­bū­ti su juo. Ir ta­da tu nu­si­lei­di iš tų pa­de­be­sių, vėl pa­si­jau­ti tvir­tai ant že­mės sto­vin­tis. Na­mai ir šei­ma yra di­džiau­sia pra­smė ir jei ne Rū­ta – ne­sup­ras­čiau to.“

Vi­sur kar­tu – su sū­nu­mi

„Že­mai­tu­kų“ po­pu­lia­ru­mui au­gant su­tuok­ti­niai sten­gia­si iš­nau­do­ti kiek­vie­ną ga­li­my­bę pa­bū­ti kar­tu, to­dėl Rū­ta su da­bar pen­kia­me­čiu No­ju­mi daž­nai ly­di Li­ną į kon­cer­tus, į te­le­vi­zi­jos lai­dų fil­ma­vi­mus. At­li­kė­jas sa­ko, kad jam svar­bu, jog sū­nus ma­ty­tų jį sce­no­je, be to, ge­ra po il­gai už­si­tę­su­sių fil­ma­vi­mų grįž­ti į vieš­bu­čio kam­ba­rį, kur jo lau­kia šei­ma.

Gal dėl daž­nų ke­lio­nių No­jus au­ga ko­mu­ni­ka­bi­lus ir drą­sus. Su­tuok­ti­niai sa­ko daug dė­me­sio ir lai­ko ski­rian­tys po­kal­biams su ber­niu­ku, nuo pat ma­žų die­nų sten­gia­si jam vis­ką paaiš­kin­ti, pa­pa­sa­ko­ti. „Au­ga jaut­rus, sa­ky­čiau, ge­ros šir­dies žmo­gus, la­bai pa­slau­gus, ne me­la­gis“, – apie sū­nų kal­ba at­li­kė­jas.

O kaip Li­nui se­ka­si su­tar­tis su ko­le­ga Ovi­di­jum? Juk dau­giau nei de­šimt me­tų abu da­li­na­si tiek šlo­ve ir sėk­me, tiek ne­sėk­mėm, nu­si­vy­li­mais, ga­lų ga­le – kas­die­niu nuo­var­giu po ne­si­bai­gian­čių kon­cer­tų ir fil­ma­vi­mų.

„Mu­du abu vis­kuo ski­ria­mės – iš­vaiz­da, sko­niu, po­žiū­riais. Aš ašt­res­nis, karš­tes­nis, jis ra­mes­nis, nu­lei­džia ma­ne ant že­mės. Esam iš­mo­kę pa­si­sa­ky­ti vie­nas ki­tam, jei kas ne­pa­tin­ka, sten­gia­mės įsi­klau­sy­ti ir iš­girs­ti vie­nas ki­tą. Pag­rin­di­nė mū­sų min­tis yra ta, kad jei­gu pra­dė­si­me pyk­tis dėl nie­ko: dėl pi­ni­gų, sti­liaus, ko­kio nors ren­gi­nio tu­ri­nio, pra­ra­si­me tą, ką su­kū­rėm, o su­kū­rėm daug“, – kal­ba Li­nas.

 

Autorius: Jurgita NAGLIENĖ / Laikraščio „Žemaitis“ žurnalistė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai

2025-09-05

Be prisikėlimo nėra ir Krikščionybės

Be prisikėlimo nėra ir Krikščionybės
2025-09-05

Skaitmeninis himnas meilei

Skaitmeninis himnas meilei
2025-09-05

Subtilioji Tolkieno Krikščionybė: biblinis simbolizmas „Žiedų valdove“

Subtilioji Tolkieno Krikščionybė: biblinis simbolizmas „Žiedų valdove“
2025-09-05

Krikščioniškoji simbolika Oskarą laimėjusiame filme „Flow“

Krikščioniškoji simbolika Oskarą laimėjusiame filme „Flow“
2025-09-05

1941 m. Birželio sukilimas - antrasis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas

1941 m. Birželio sukilimas - antrasis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas
Dalintis straipsniu
„Jei­gu pra­dė­si­me pyk­tis, pra­ra­sim, ką su­kū­rėm, o su­kū­rėm daug“