Vis­vai­nių miš­kų Sal­va­do­ras Da­li

Plun­gės ra­jo­ne, Vis­vai­nių kai­me, tro­be­lė­je miš­kų ap­sup­ty prieš dau­giau nei tris de­šim­tis me­tų ap­si­gy­ve­no kla­jok­lis. Auk­si­nių ran­kų meist­rą, 69-erių me­tų dai­li­nin­ką Pra­ną Dau­gin­tį vie­ti­niai pra­mi­nė Sal­va­do­ru Da­li. Gal to­dėl, kad jo per pil­na­tį nu­ta­py­ti pa­veiks­lai iš­si­bars­tę ko­ne po vi­są pa­sau­lį. Su ma­lo­nu­mu į sa­vo kie­mą įsi­leis­ti ir apie spal­vin­gą gy­ve­ni­mą pa­pa­sa­ko­ti su­ti­kęs Pra­nas „Že­mai­čiui“ tu­rė­jo tik vie­ną pra­šy­mą – at­vež­ti duo­ne­lės, kad tu­rė­tų ant ko smal­čių tep­ti.

Užau­go vai­kų glo­bos na­muo­se

Tik at­vy­kę į Vis­vai­nius, miš­ko tank­mė­je vin­gu­riuo­jan­čio ke­liu­ko ho­ri­zon­te iš­vy­do­me pa­si­tik­ti mus mit­riai at­sku­ban­tį smu­kaus su­dė­ji­mo ži­la­barz­dį vy­riš­kį. Iš­kart dė­me­sį pa­trau­kė barz­do­je ka­ban­tis kiek neįp­ras­tas akiai ak­se­sua­ras – seg­tu­kas, skir­tas duo­nos mai­še­liams už­spaus­ti. Barz­dos Pra­nas sa­kė ne­ker­pan­tis, nes ne­ma­tan­tis tam jo­kio rei­ka­lo – pa­sku­ti­nį kar­tą žirk­les ran­ko­se lai­kė prieš 33-ejus me­tus, kai tuo­kė­si su žmo­na Da­na. Tad da­bar prieš ei­da­mas dar­buo­tis barz­dą tie­siog su­si­su­ka ir pri­spau­džia tuo seg­tu­ku, kad ne­truk­dy­tų ir ne­ty­čia į ko­kį elekt­ri­nį prie­tai­są neį­si­vel­tų.

P. Dau­gin­čio kie­mo vi­du­ry pa­si­ti­ko ir jo iš­ti­ki­mie­ji drau­gai – avy­tės Pirš­ti­nė­lė, Bu­riu­kas, Minkš­tu­tė bei du vos ant­rą sa­vai­tę skai­čiuo­jan­tys ėriu­kai, taip pat du šu­nys ir ne­ži­nia kiek ap­lin­kui šmi­ri­nė­jan­čių lau­ki­nių ka­ti­nų. Šiems ke­tur­ko­jams Pra­no na­mų du­rys pla­čiai at­la­po­tos nuo pat anks­taus ry­to. Pa­si­ro­do, ne­re­tai vi­si kar­tu net suei­na prie bend­ro sta­lo, vis­vai­niš­kiui paė­mus į ran­kas tep­tu­ką ave­lės įsi­tai­so pa­šo­nė­je ša­lia mol­ber­to ir ra­miai sau gu­li: „O kas čia to­kio, ave­lės yra ma­no bi­čiu­lės aš jų ne­val­gau. Tik spi­ras pra­šluo­ju nuo ta­ko ir var­go sau ne­ma­tau“, – šyp­so­jo­si pa­šne­ko­vas.

P. Dau­gin­tis iš tie­sų – neei­li­nė as­me­ny­bė, ne­pa­liau­jan­ti ap­lin­ki­nius ste­bin­ti sa­vo as­ke­tiš­ku gy­ve­ni­mo bū­du, keis­tais po­mė­giais, uni­ka­liu ta­len­tu ir sun­kia vai­kys­te. Pra­no gy­ve­ni­me nie­ka­da ne­trū­ko dra­mos po­tė­pių, siel­var­to aki­mir­kų ir su­vo­ki­mo, kad taip nie­ka­da ir ne­sup­ra­to, kas yra mei­lės jaus­mas, ma­mos švel­nus žo­dis ar šil­tas glė­bys.

„Ma­ne tė­vai ati­da­vė į Klai­pė­dos vai­kų glo­bos na­mus, kai man bu­vo pu­sant­rų me­tų. Gy­ve­no­me ta­da se­na­mies­čio ba­ra­kuo­se, abu tė­vai nu­si­gė­rė, ne­pri­žiū­rė­jo ma­nęs. Vė­liau tė­vas sė­dė­jo ka­lė­ji­me, o ga­lą ga­vo par­trenk­tas au­to­mo­bi­lio. Ke­lia­vau kaip či­go­nas iš vie­no mies­to į ki­tą, per įvai­rias glo­bos įstai­gas. Tai iki šiol sle­gia šir­dį. Užau­gau ne­pa­ju­tęs, kas yra na­mų ši­lu­ma, mei­lė, dė­me­sys ar rū­pes­tis“, – pa­sa­ko­jo vis­vai­niš­kis.

Mo­kyk­lą P. Dau­gin­tis bai­gė Ru­si­jo­je. Po to bu­vo įsto­jęs į uni­ver­si­te­tą ir stu­di­ja­vo dai­lę, bet dės­ty­to­jas Ro­ta­no­vas, iš­vy­dęs jo dar­bus, tik pa­krai­pė gal­vą ir lie­pė pa­čiam ieš­ko­ti sa­vo­jo ke­lio. Ga­liau­siai vai­ki­nas pra­dė­jo sa­va­ran­kiš­kai do­mė­tis, ko­kios yra ta­py­bos tech­ni­kos, ana­li­za­vo da­žų sa­vy­bes, skai­tė me­no is­to­ri­ją.

Be to, su­lau­kęs vos 12-os me­tų pa­ts pa­si­da­rė pir­mą­ją ta­tui­ruo­tę, o vė­liau pa­pra­šy­tas pra­dė­jo da­ry­ti jas ir ki­tiems.

Kū­ry­bi­nio ke­lio įkvė­pė­ja – žmo­na

P. Dau­gin­tis sa­ve pri­sta­tė kaip lais­vą me­ni­nin­ką. Įdo­mu tai, kad pir­mą kar­tą tep­tu­ką į ran­kas paė­mė ne anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je, kaip daž­niau­siai įpras­ta, o tik su­lau­kęs dvi­de­šim­ties me­tų.

„Gy­ve­nau tuo me­tu Klai­pė­dos bend­ra­bu­ty­je. Kas šo­vė į gal­vą – ne­ži­nau, bet su­gal­vo­jau lip­ti su drau­gais per lan­gą pas pa­nas ir ne­ty­čia iš­kri­tau iš ant­ro aukš­to, stip­riai su­si­tren­kiau gal­vą. Ta­da lyg iš gied­ro dan­gaus ėmiau ta­py­ti, dro­ži­nė­ti iš me­džio, nors prieš tai nie­kas ma­nęs to­kių dar­bų ne­mo­kė.“

Tuo pa­čiu me­tu į jau­no me­ni­nin­ko gy­ve­ni­mą ne­ti­kė­tai pa­si­bel­dė jaus­mai. At­si­tik­ti­nė pa­žin­tis drau­gų kom­pa­ni­jo­je su dai­lia mer­gi­na juos­me­nį sie­kian­čiais juo­dais plau­kais ne­tru­kus pe­rau­go į gra­žią drau­gys­tę, o vė­liau ir san­tuo­ką. Il­gus me­tus su­tuok­ti­nė Da­na bu­vo Pra­no kū­ry­bi­nio ke­lio įkvė­pė­ja ir mū­za, iki kol vis­ką pa­kei­tė ant sta­lo vis daž­niau at­si­ras­da­vęs al­ko­ho­lio bu­te­lai­tis.

San­tuo­ki­nis gy­ve­ni­mas Dau­gin­čių ne­le­pi­no, siun­tė vie­ną iš­ban­dy­mą po ki­to, gal dėl to al­ko­ho­lis ta­po nuo­la­ti­niu drau­gu. Na­muo­se ėmė stig­ti duo­nos. Kad pra­si­mai­tin­tų, Pra­nas ne­re­tai trauk­da­vo į miš­ką ar il­gas va­lan­das pra­ry­mo­da­vo prie tven­ki­nio su meš­ke­re.

Prieš ke­tu­ris me­tus san­ty­kiai su žmo­na nu­trū­ko ga­lu­ti­nai. P. Dau­gin­tis li­ko gy­ven­ti vie­nas ir sa­kė ne­su­kan­tis sau gal­vos, ko­kiais ke­liais pa­su­ko ir kur šiuo me­tu yra Da­na. Dau­gin­čiai per 33-ejus kar­tu pra­leis­tus me­tus su­si­lau­kė tri­jų duk­rų, ta­čiau užau­gi­no dvi. yriau­sio­ji Ais­tė gy­ve­na Plun­gė­je, jau­nė­lė Gab­rie­lė įsi­kū­ru­si vi­sai ne­to­li tė­vo, o vi­du­ri­nio­ji Lai­mu­tė dar kū­di­kys­tė­je iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin. Kiek tiks­liai tu­ri anū­kų, Pra­nas pa­sa­ky­ti ne­ga­lė­jo – gal 12, o gal 13. Proa­nū­kių, anot jo, jau ir­gi vi­sas pul­kas.

P. Dau­gin­tis pa­sa­ko­jo, kad duk­ros užau­go jo me­no stu­di­jo­je, ne­lan­kė dar­že­lių ir vi­sa­da bū­da­vo kar­tu. Tad vi­sai ne­nuos­ta­bu, kad nuo ma­žu­mės ma­ty­da­mos, kaip gims­ta įsta­būs pa­veiks­lai, pra­dė­jo pieš­ti ir pa­čios. Vie­nos iš duk­rų ta­py­tų pa­veiks­lų ga­li­ma ras­ti net Pran­cū­zi­jo­je.

„Aš ant žmo­nos pyk­čio ne­lai­kau, kad taip su­si­klos­tė gy­ve­ni­mas. Kal­ti­nu tik al­ko­ho­lį, ku­ris su­grio­vė ab­so­liu­čiai vis­ką. Il­gus me­tus tai­kė­mės vie­nas prie ki­to, iš­gy­ve­no­me nu­si­vy­li­mą, be­pras­mius gin­čus, kol vie­ną die­ną ma­no mū­za pa­vir­to į me­no nai­kin­to­ją. Bet da­bar gy­ven­ti vie­nam man pa­tin­ka la­biau, nie­kas po ko­jo­mis ne­si­pai­nio­ja, neaiš­ki­na, ką da­ry­ti ar ko ne­da­ry­ti. Esu sa­vo pa­ties lai­ko val­do­vas ir mė­gau­juo­si gy­vas­ti­mi, esan­čia už lan­go“, – at­vi­ra­vo pa­šne­ko­vas.

Pa­veiks­lai gims­ta mė­nu­lio pil­na­ties fo­ne

Sa­vo kaip dai­li­nin­ko kar­je­rą vis­vai­niš­kis pra­dė­jo nuo po­rtre­tų ta­py­mo, ku­riuo­se mėg­da­vo įam­žin­ti įvai­rias žmo­nių emo­ci­jas. Bu­vo me­tas, kai sa­vo dar­bus ban­dė par­da­vi­nė­ti, bet sa­kė ga­liau­siai su­pra­tęs, kad jo kū­ry­ba nie­kam neį­do­mi. Ėmė ta­py­ti tik pa­gal už­sa­ky­mus: Pla­te­lių eže­rą, sa­las, baž­ny­čias, gam­tos mo­ty­vus, po­rtre­tus ar ko tik pa­pra­šy­da­vo klien­tai. Ga­liau­siai per­si­so­ti­nęs lio­vė­si da­ry­ti ir tai, pra­dė­jo pieš­ti tik kas jam pa­čiam pa­tin­ka, su­ke­lia džiu­gias emo­ci­jas. Me­ni­nin­kas tai va­di­na ge­riau­siu sa­vo spren­di­mu, mat ne­ti­kė­tai vie­ną die­ną ta­po gar­siu dai­li­nin­ku, ku­rio pa­veiks­lų troš­ko vi­si – nuo ei­li­nių klien­tų iki dai­lės ga­le­ri­jų, ko­lek­ci­nin­kų, gar­sių žmo­nių.

P. Dau­gin­tis pa­sa­ko­jo, kad di­džiau­sias įkvė­pi­mas jį ap­lan­ko tik per mė­nu­lio pil­na­tį, ka­da fan­ta­zi­ja ne­var­žo­mai lie­ja­si per kraš­tus. Ta­da nie­ko ne­lauk­da­mas čium­pa tep­tu­kus, sė­da prie mol­ber­to ir per sa­vai­tę lai­ko trun­kan­čią mė­nu­lio pil­na­ties fa­zę gims­ta 5–9 kū­ri­niai. Paš­ne­ko­vo tei­gi­mu, nau­jos dro­bės jo tro­bo­je neuž­si­bū­na – pir­kė­jai iš­graibs­to jas dar ne­spė­ju­sias ge­rai iš­džiū­ti. Tie­sa, da­bar vis­vai­niš­kis sa­vo pa­veiks­lus iš­mai­no į me­die­ną, se­nas ply­tas ar ki­tas sta­ty­bi­nes me­džia­gas, ku­rios itin rei­ka­lin­gos na­mo sta­ty­boms.

„Ne­ga­liu paaiš­kin­ti, ko­dėl taip yra, bet per mė­nu­lio pil­na­tį ma­ne ka­muo­ja stip­ri ne­mi­ga. Ga­liu iš­ti­sas pa­ras akių ne­su­merk­ti, gal­vo­je min­tys ir idė­jos spon­ta­niš­kai lie­ja­si kaip per ko­kį ki­no fil­mą – tik spėk vi­sas jas su­gul­dy­ti ant dro­bės. Bet tu­riu vie­ną auk­si­nę tai­syk­lę: jei­gu tą die­ną pas ma­nęs už­su­ka drau­gų ir mes pa­ke­lia­me stik­liu­ką, prie mol­ber­to griež­tai ne­siar­ti­nu. O jei­gu iš­ge­riu alaus bo­ka­lą, ta­py­ti ei­nu ma­žiau­siai po 6 va­lan­dų.“

P. Dau­gin­tį su­pa iš­ti­ki­mi ir dos­nūs drau­gai, į sve­čius vi­sa­da at­vyks­tan­tys ne tuš­čio­mis. To­dėl pa­čiam ta­py­to­jui ne­rei­kia su­kti gal­vos, iš kur gau­ti da­žų, dro­bių ar ki­tų prie­mo­nių. Drau­gai ne­pa­lie­ka nuo­ša­liai gy­ve­nan­čio vy­ro iš iš­ti­kus bė­dai. Dėl pa­šli­ju­sių ner­vų P. Dau­gin­čiui lai­kas nuo lai­ko ati­ma ko­jas. Pir­mą kar­tą pa­ma­tę, kas nu­ti­ko, drau­gai tuoj at­ve­žė elekt­ri­nį neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lį, kad Pra­nas ga­lė­tų į kie­mą iš­va­žiuo­ti ir ty­ro miš­kų oro įkvėp­ti.

Spal­vin­gos gė­lės, eže­ro van­duo ir sau­lės pa­ly­dė­tu­vės

P. Dau­gin­tis prieš 12 me­tų iš­gy­ve­no tik­rą siau­bą, kai ug­nies lieps­nos pra­ri­jo jo na­mus. Kar­tu su vi­su per gy­ve­ni­mą už­gy­ven­tu tur­tu ir my­li­mu au­gin­ti­niu, ku­ris slė­pė­si po lo­va ir ne­spė­jo iš­trūk­ti į lau­ką. Vis­vai­niš­kis ir čia be drau­gų pa­gal­bos neap­siė­jo, iš­kart po gais­ro šie į jo kie­mą at­ve­žė va­go­nė­lį, ku­rį auk­sa­ran­kis ap­mū­ri­jo ir pra­dė­jo iš nau­jo kaip kregž­dė lip­dy­ti sa­vo na­mus.

Gais­ro me­tu su­de­gė ir my­li­ma jach­ta, su ku­ria Pra­nas plau­kio­da­vo po Pla­te­lių eže­rą, pluk­dy­da­vo drau­gus, bi­čiu­lius, kar­tais net jo­je ta­py­da­vo. Ap­lin­ki­niai ste­bi­si, iš kur pas vos ga­lą su ga­lu su­du­rian­tį me­nininką kie­me vėl sto­vi jach­ta – vy­ras ke­ti­na ant jos ne­tru­kus už­ra­šy­ti pa­va­di­ni­mą „Vis­vai­niai“ ir ge­gu­žės mė­ne­sį Pla­te­lių eže­re iš­skleis­ti bu­res. Bet P. Dau­gin­tis at­vi­ras – sa­ko vi­są gy­ve­ni­mą be­si­va­do­vau­jan­tis tai­syk­le, kad jei­gu tu kaž­ką duo­di ki­tam, tau su­grįž­ta ko­ne dvi­gu­bai.

Kiek­vie­ną nau­ją die­ną P. Dau­gin­tis pra­de­da nuo my­li­mų gy­vū­nė­lių šė­ri­mo ir įvai­rių mankš­tos pra­ti­mų, kad pa­lai­ky­tų ge­rą fi­zi­nę for­mą. Iš­ti­sus me­tus vaikš­čio­ja ba­sas, mat no­ri jaus­ti že­mę po ko­jo­mis. Gal dėl to jo­kių vais­tų sa­kė ne­var­to­jan­tis jau 40 me­tų. Ant pie­tų sta­lo jam svar­biau­sia tu­rė­ti duo­ne­lės, ly­dy­tų kiau­lės tau­kų ir čes­na­kų. Svei­ka­ta ne­si­skun­džian­tis, pi­ni­gų ir lai­ko ne­skai­čiuo­jan­tis, ta­čiau da­bar, kaip ti­ki­na, gy­ve­nan­tis pa­tį ge­riau­sią gy­ve­ni­mą.

P. Dau­gin­tis iš­si­ve­dęs į kie­mą sku­ba ro­dy­ti, kad na­mo pa­tvo­ry­je kas­met pri­so­di­na įvai­rių ryš­kias­pal­vių gė­lių ir su ne­kant­ru­mu lau­kia, ka­da jos su­žy­dės. So­di­nin­kys­tė – dar vie­na me­ni­nin­ko aist­ra. Kai­me dar­bų ap­stu, tai ir liū­dė­ti ne­tu­rin­tis ka­da. Štai ir da­bar po stip­rių vė­jų kie­me nu­vir­tęs gu­li ne vie­nas sto­ra­ka­mie­nis me­dis, juos rei­kia su­pjaus­ty­ti ir pa­si­ruoš­ti mal­kų ki­tai žie­mai.

„Tu­riu dar vie­ną ta­len­tą – mū­ry­ti kros­nis ir sta­ty­ti ži­di­nius. Ma­no na­muo­se kiek­vie­na ker­te­lė yra su­kal­ta, su­mū­ry­ta, su­lip­dy­ta sa­vo­mis ran­ko­mis. Ir ne bet kaip. Jei­gu ge­rai įsi­žiū­rė­si­te, ant sie­nų ga­li­te iš­vys­ti la­pės, vil­ko, meš­kos, ki­tų gy­vū­nų gal­vas. Kad ir ko­kio dar­bo be­siim­čiau, su­de­du vi­są šir­dį, kruopš­tu­mą ir la­kią vaiz­duo­tę. Kad dar­bai ei­tų­si links­miau, klau­sau­si gru­pių „Nir­va­na“, „Crad­le of Filth“, „Led Zep­pe­lin“ mu­zi­kos al­bu­mų, o va­ka­rais tie­siog sė­džiu kie­me ant kel­mo ir ste­biu sau­lė­ly­džius“, – pa­sa­ko­jo Pra­nas.

Autorius: Lina RUIBIENĖ / Laikraščio „Žemaitis“ žurnalistė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama