(Ne)paveldas: Vingio kompleksą galima kokybiškai renovuoti
VE
Turinį įkėlė
Kas laikoma vertinga architektūra, kaip ji įgyja ar neįgyja paveldo statusą? Kokie kriterijai yra tinkami ir būtini vertinant XX amžiaus architektūros kokybę? Šiuos klausimus kelia architekto Petro Džervaus meninis tyrimas „(NE)paveldas. Klaipėda“.
Siekdami didesnio visuomenės įsitraukimo į diskusiją, bendradarbiaudami su tyrimo autoriumi P. Džervumi ir Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos organizacija, „Vakarų eksprese“ publikuojame rašinių ciklą „(Ne)paveldas“.
P. Džervaus tyrime istorikas dr. Vasilijus Safronovas ir architektai pasisako apie aštuonis XX a. antroje pusėje Klaipėdoje pastatytus objektus: Vingio kompleksą (Vingio g.14), Eduardo Balsio menų gimnazijos vidurinės meno mokyklos-internato priestatą (Statybininkų pr. 2), Buitinio aptarnavimo rūmus (Taikos pr. 78), Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos priestatą (Paryžiaus Komunos g. 12), Lietuvos taupomojo banko pastatą (Taikos pr. 22), „Žaliakalnio“ gimnaziją (Galinio Pylimo g. 17), Klaipėdos apygardos teismo priestatą (Herkaus Manto g. 26), Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos pastatą (J. Janonio g. 24).
Šiandien pristatome tyrimo įžvalgas apie Vingio kompleksą.
Mikrorajono visuomeninis centras
Sovietmečiu VI Klaipėdos miesto rajonas, dar vadintas Žardininkų rajonu, turėjo du mikrorajonus.
Vingio kompleksas buvo VI rajono 2-ojo mikrorajono visuomeninis centras.
Šiandien jis yra tapęs sudėtingų nuosavybės santykių, chaotiškos plėtros ir nykstančios architektūrinės idėjos simboliu.
Ar jis yra vertingas sovietmečio palikimas, kurį privalome išsaugoti, ar tiesiog funkcinis, savo laiką atgyvenęs statinys, kurio vietoje turėtų atsirasti kažkas naujo?
„Miestelis mieste“
Dauguma P. Džervaus kalbintų ekspertų sutinka, kad pirminė komplekso idėja buvo pažangi ir vertinga.
Istorikas dr. Vasilijus Safronovas pasakojo, kad visų septynių rajonų, kurie 6-9 dešimtmečiais išdygo pietinėje Klaipėdoje, kontekste VI rajonas įdomus tuo, kad jame buvo įgyvendinti du dideli visuomeniniai centrai paralelinėse rajono pusėse (III-V rajonuose būdavo tik vienoje pusėje, tik IV rajone „Neringa“ buvo kažkas daugiau nei maisto prekių parduotuvė, bet iki tokio dydžio visuomeninio centro ji netempė).
Architektas Mantas Daukšys pritaria, kad kompleksas savo laiku „gyventojams žadėjo daug gėrio vienoje vietoje“. Jis išskiria architektų bandymą humanizuoti aplinką, atsisakant monolitinės struktūros, būdingos ankstyviesiems „univermagams“.
"Kompleksas įdomus tuo, kad jis nėra monolitas, kur viename pastate visi priversti klaidžioti ieškodami prekių. Šis modelis atrodo sukurtas klaidžioti po visą teritoriją, kaip po atskirą miestelį.
Akivaizdu, to meto architektai stengėsi sukurti kai ką patrauklesnio - smulkesnį mastelį, mažų parduotuvėlių įvaizdį", - sako M. Daukšys.
Jam antrina architektas Aurimas Baužys, kuriam ypač imponuoja komplekso struktūra: „Pati struktūros mintis yra gera - daugiau įėjimų, įvairių prekybos erdvių, nėra grandioziškai didelio prekybcentrio.“
Architektė Gerda Antanaitytė urbanistiniu požiūriu kompleksą taip pat vertina teigiamai, matydama jame būtiną atsvarą chaotiškai priemiesčių plėtrai: „Tokie centrai yra pagrindinis privalumas prieš visus tuos “getus", kurie plečiasi už miesto. Tokiame komplekse visas funkcijas galima sutalpinti vienoje vietoje, aplinkiniams gyventojams visos reikiamos paslaugos pasiekiamos pėstute, dviračiais.
Kokybiškai atnaujinus centrą, žmonės galėtų tuo naudotis, nes tai kažkiek pakeltų ir šito rajono vertę."
„Miesto vargas“
Nors komplekso idėją pašnekovai giria, tačiau jo būklė kelia didelį susirūpinimą.
Pagrindinė problema, kurią įvardija beveik visi ekspertai - daugybė savininkų ir bendros vizijos trūkumas.
M. Daukšys dabartinę situaciją apibūdina kaip „skaudulį“ ir „vargą miestui“.
"Akivaizdu, kad šiame objekte neišspręstas žemės klausimas, galimybės eksploatuoti jį dalimis, greta yra reikšminga automobilių statymo problema.
Akivaizdus disonansas - objektas lyg ir vystosi pagal laisvosios rinkos dėsnius, bet tai ypač sudėtinga. Daug savininkų supančioti vieni kitų poreikiais, yra priklausomi vieni nuo kitų", - analizuoja architektas.
Visiškai priešingos nuomonės apie komplekso architektūrinę vertę laikosi architektai Vaidotas Dapkevičius ir Rolandas Rakevičius.
Jų manymu, kompleksas niekada ir neturėjo išskirtinės meninės vertės.
„Man atrodo, kad šitas kompleksas pastebimų meninių ambicijų neturėjo, didelis kompleksas be identiteto. Regionalistinio ar postmodernistinio žaismo aš jame nematau. Jis tiesiog funkcionalus. Nuodėmės nebūtų, jeigu jo nebeliktų ar jis būtų kitaip pakeistas“, - sako V. Dapkevičius.
Jam pritaria ir R. Rakevičius: „Kompleksas yra pastatas, objektas, neturintis aiškios aplinkos. Gal nespėta jos įgyvendinti, o gal pagal sumanymą jos ir neturėjo būti. Kompoziciniu požiūriu yra tikrai vertingesnių pavyzdžių, objektų, kompleksų Klaipėdoje. Šio komplekso kompozicija pagrįsta medžiagiškumu, tačiau didesnių vertingų savybių čia neįžvelgiu.“
Ateities scenarijai: nuo remonto iki griovimo
Ekspertų nuomonės apie galimą Vingio komplekso ateities perspektyvą taip pat išsiskiria.
Siūlomi trys keliai: kokybiška renovacija, dalinis išsaugojimas arba visiškas pakeitimas.
Už išsaugojimą ir atgaivinimą pasisako A. Baužys. "Šiam kompleksui tiesiog reikia gero remonto. Tikrai šiuo atveju nebūtina keisti esminių dalykų, tiesiog atgaivinti paviršių medžiagas, kurios yra labai smagios.
Man patinka mažų plytelių betono plokštės, tinkas. Kompleksą reiktų miestietiškai peržiūrėti, suskaidyti pirmus aukštus į dar daugiau įvairių parduotuvėlių su tiesioginiais įėjimais, aplink sukurti geras visuomenines erdves, eliminuoti automobilių aikšteles - humanizuoti aplinką", - savo vizija dalinasi A. Baužys.
G. Antanaitytė taip pat mato prasmę kompleksiškai atnaujinti centrą.
"Tokie centrai kokybiškai ir kompleksiškai konvertuoti būtų to rajono centras, tikrai geras, traukiantis žmones.
Žinoma, reikėtų jį ne „sandvičais“ apklijuoti ar truputį padažyti, bet iš esmės peržiūrėti ir pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms", - pabrėžė ji.
Istorikas V. Safronovas taip pat siūlo ieškoti sprendimo, kuris leistų išsaugoti pirminę idėją, pasitelkiant šiuolaikinio dizaino sprendimus.
M. Daukšys, svarsto ir apie radikalesnį scenarijų: „Atrodytų, kad paprasčiau ir lengviau būtų kompleksą griauti ir statyti naują.“ Tačiau siūlo ir kompromiso kelią - išsaugoti tai, kas vertinga, pavyzdžiui, tam tikrą detalę ar proporciją, ir nuo to vystyti naują architektūrą.
Ekspertų diskusija atskleidžia, kad vieno atsakymo, ką daryti su šiuo objektu, nėra. Jo likimas taps ne tik architektūrinės, bet ir politinės valios bei bendruomenės sutarimo išbandymu, parodysiančiu, ar Klaipėda sugeba kūrybiškai ir atsakingai tvarkytis su savo palikimu, ar pasirenka lengviausią - užmaršties ir buldozerio - kelią.
Informacija 1972 m. Klaipėdoje pradėtas projektuoti VI gyvenamasis rajonas su vienu dideliu visuomeniniu centru Žardės mikrorajonui (archit. Ričardas Valatka), dviem mažesniais centrais Vingio (archit. R. Valatka, A. G. Tiškus) ir VI rajonui nepriklausančiam Alksnynės (archit. R. Valatka) mikrorajonui. Pagrindinis rajono visuomeninis centras savo kompoziciniais principais, architektūrine-inžinerine sąranga ir funkcine struktūra mažai kuo skyrėsi nuo V rajono visuomeninio centro. Jame suprojektuota maisto prekių parduotuvė, valgykla, vaistinė, ryšių skyrius, buitinio aptarnavimo įmonės, namų valdyba. 1974 m. pradėtas projektuoti VII gyvenamasis rajonas, kuriame numatytos trys dviejų mikrorajonų poros, besiblokuojančios vienu visuomeninio-buitinio aptarnavimo centru. Mažieji visuomeniniai centrai suprojektuoti pagal tipinę schemą ir realizuoti abipus Vingio gatvės. Pagrindinis visuomeninis rajono centras (archit. Raimundas Norkus) suplanuotas Taikos pr. tęsinyje, su skersiniu pėsčiųjų ryšiu tarp rajono gilumoje numatytų mažesniųjų visuomeninių centrų Vingio gatvėje ir pietinio miesto parko Smiltelės upelio prieigose. Projektas nerealizuotas. Tačiau pasikeitus ekonominėms ir socialinėms miesto gyvenimo sąlygoms visuomeninio-prekybinio centro logika buvo išsaugota. Po trisdešimties metų visuomeninio centro vieta pasislinko arčiau Smiltelės gatvės, o vietoj visuomeninio centro buvo pastatytas prekybos centras.
Autorius: Vaida Jutkonė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
