Rita Bijeikytė-Gatautė: kai žiedai virsta eilėmis, o gyvenimas - poezija
VE
Turinį įkėlė
„Kokia drąsi moteris, poetė“, - šiuos žodžius Rita Bijeikytė-Gatautė išgirdo po to, kai buvo perskaitytas jos eilėraštis „Lietuva po 100 metų“. Šis įvertinimas - neatsitiktinis. Drąsa kalbėti apie tai, kas skauda ir kas svarbu, yra neatsiejama jos kūrybos ir gyvenimo dalis.
Neseniai pristačiusi jau dešimtąją savo knygą „Ten, kur bunda žiedai“, kūrėja atveria duris į pasaulį, kuriame glaudžiai susipynė jautri literatės siela, profesionali psichologės patirtis ir gili meilė Tėvynei bei jos žmonėms.
Ką simbolizuoja žiedai? Poetė sako, kad žiedai - tai knygos, eilėraščiai ir, svarbiausia, žmonės.
„Jūs patys man esat žiedai“, - sako ji, kreipdamasi į savo skaitytojus.
Ši metafora taikliai apibūdina pačios kūrėjos kelią, kuris prasidėjo gimtajame Joniškyje. Pirmasis eilėraštis, skirtas didžiausiai meilei ir „pirmajai cenzorei“ - mamai, buvo išspausdintas rajono laikraštyje.
„Tada tai buvo didelis įvykis, padrąsinęs eiti kūrybos keliu“, - prisimena poetė.
Gyvenimo kryžkelės
Tačiau kelias į save nebuvo tiesus. Paklausiusi mamos noro, Rita iš pradžių pasirinko medikės kelią, baigė medicinos mokyklą Šiauliuose. Vėliau pasuko į psichologiją, kuri tapo ne tik profesija, bet ir būdu išgyventi sudėtingus etapus.
Penkiolika metų darbo prie „Paguodos telefono“, konsultacijos žalingų įpročių bei relaksacijos kabinetuose, krizių įveikimo centro įkūrimas - visa tai R. Bijeikytei-Gatautei leido giliai pažinti žmogaus sielos skaudulius. Ši patirtis organiškai įsiliejo į poeziją, ypač kai Lietuvą palietė emigracijos banga.
„2013-aisiais, kada Tėvynė buvo išvis, suprantat, trypiama, kai buvo juokiamasi iš šio žodžio, daug tautiečių išvyko iš mūsų Lietuvos, parašiau knygą “Kalbinu Žemę, Motiną, Tėvynę".
Suvokimas, kad esu patriotė, ypač sustiprėjo pabuvus užsienyje. „Kol nebuvau išvykus, to nesupratau, o kai išvykau, - pamačiau, kad negaliu aš be Tėvynės.“
Kitas įkvėpimo šaltinis poetei yra tikėjimas.
„Per Dievo malonę ateina mintys, impulsas kurti. Už tai pirmiausia dėkoju Viešpačiui.“
„Esu nuo tautos“
Nors gimusi Aukštaitijoje, R. Bijeikytė-Gatautė tvirtai įleido šaknis Klaipėdoje.
„Mane visada traukė čia, prie jūros“, - sako ji.
Mažosios Lietuvos kraštas, jo istorija ir iškilūs žmonės - Liudvikas Stulpinas, Ieva Simonaitytė - tapo neatsiejama jos kūrybos dalimi.
Čia ji ne tik dirbo, bet ir vedė mokinius ant kapitono Stulpino kapo, kūrė inscenizacijas, taip ugdydama pagarbą krašto istorijai.
Susitikimai su Ieva Simonaityte, kai teko ją prižiūrėti ligoninėje, virto eseistiniu rašiniu knygoje „Moteris su raudona“.
Savo ryšį su abiem kraštais - gimtuoju ir prigytuoju - poetei taikliai padėjo apibrėžti pseudonimas.
„Kartą Vilniuje, literatų susibūrime, prisistačiau kaip atvykusi iš Žemaitijos, bet gimusi Aukštaitijoje. Tada sulaukiau replikos, kad esu ne žemaitė, o aukštaitė!“
„Atsakiau, kad aš esu nuo tautos. Gatautė aš esu“, - su šypsena prisimena Rita.
Eilės virto dainomis
Viena jautriausių Ritos kūrybinio kelio stotelių - eilėraščių virsmas dainomis.
Tai buvo sena jos svajonė, kurią išpildyti padėjo kompozitoriai Vytautas Dvarionas ir Pranas Škimelis.
Išgirdusi pirmąją dainą pagal savo eiles - „Liudviko Stulpino prašymą“ - poetė prisipažįsta patyrusi neapsakomą jaudulį.
„Dainoje mano eilėraštis skamba kaip visiškai naujas“, - sako poetė.
P. Škimelis netgi tapo jos mokytoju, aiškinusiu, kaip rašyti, kad eilėraštis turėtų dainai būtiną ritmą ir rimą.
Šiltų prisiminimų paliko ir bendravimas su V. Dvariono dukra Ramute Stakėniene, kuri renginyje ne tik jautriai kalbėjo apie tėvą, bet ir pabrėžė Ritos eilių psichoterapinį poveikį bei jos „šilkinį balsą“.
Kūrybos pynė
Naujausia, dešimtoji, R. Bijeikytės-Gatautės knyga „Ten, kur bunda žiedai“ - tai tarsi visos kūrybos pynė. Joje sugulė ne tik naujausi eilėraščiai, bet ir rinktiniai kūriniai iš ankstesnių knygų.
„Mano tiražai labai nedideli, todėl aš kartoju, kad eilėraščiai gyventų toliau“, - paaiškina autorė. Tačiau didžiausia staigmena skaitytojui - neeiliuotos kūrybos, atsiminimų, dalis.
Čia poetė dalijasi autentiškais prisiminimais apie susitikimus su Ponia Rože Poškiene, Vytautu Rimavičiumi, Rimantu Černiausku, Pranu Škimeliu ir Vytautu Dvarionu.
Šiandien, po jubiliejinės knygos pristatymo renginių maratono, R. Bijeikytė-Gatautė sako jaučianti poilsio ir tylos poreikį.
Jos kūrybinis gyvenimas kaip jūra - po pakilimo bangos ateina ramybės etapas.
Tačiau knygos gyvena savo gyvenimą, jos laukia susitikimai bibliotekose, o poetės širdyje, tikėtina, jau bręsta nauji žiedai, kurie vieną dieną vėl virs eilėmis, dainomis ir jautriais pasakojimais.
Autorius: Vaida Jutkonė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
