Petras Džervus: „Blogiausias kelias - viską griauti nemąstant“
VE
Turinį įkėlė
Kas laikoma vertinga architektūra, kaip ji įgyja ar neįgyja paveldo statusą? Kokie kriterijai yra tinkami ir būtini vertinant XX amžiaus architektūros kokybę? Šiuos klausimus kelia architekto Petro Džervaus meninis tyrimas „(Ne)paveldas. Klaipėda“. Įdomi architektų diskusija parodos formatu iki liepos 13 d. eksponuojama Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose, o „Vakarų ekspresas“ kalbina jos autorių P. Džervų.
Tai ne pirmas jūsų projektas. Kaip kilo šio eksperimentinio tyrimo idėja?
Kadangi pats esu architektas, mane domina įvairūs architektūros tyrinėjimo naratyvai, ypač tai, kaip mes, žmonės, patiriame architektūrą.
Kadangi mano mintys nuolatos sukasi apie architektūrą, kyla įvairių idėjų, kokiu kampu ją nagrinėti, kokias perspektyvas atverti. Kartais jos atrodo akivaizdžios, bet kai pradedi gilintis, paaiškėja, kad niekas nieko nežino, nemato arba žiūri ir mato objektą, bet niekada apie jį nepagalvojo.
Tad nusprendžiau padaryti eksperimentą - panagrinėti tam tikrus klaipėdiečiams puikiai pažįstamus XX a. antros pusės architektūros objektus.
Eksperimento dalyviai - kolegos profesionalai architektai ir istorikas Vasilijus Safronovas. Be jokio išankstinio pasiruošimo paprašiau jų pakalbėti apie mano atrinktus pastatus, paanalizuoti, ar jie vertingi?
Kokius pastatus pasirinkote? Kodėl būtent juos?
Mane asmeniškai ypač domina XX amžiaus antrosios pusės laikotarpio statiniai.
Tyrimui nusprendžiau parinkti ne pačius akivaizdžiausius šio periodo objektus, o tuos gal mažiau aptariamus, bet kiekvieną dieną matomus, žinomus, savotiškai išskirtinius, bet lyg šiek tiek primirštus arba šiek tiek nepastebimus.
Tyrimui parinkau aštuonis objektus: Vingio kompleksą (Vingio g.14), Eduardo Balsio menų gimnazijos vidurinės meno mokyklos-internato priestatą (Statybininkų pr.2), Buitinio aptarnavimo rūmus (Taikos pr. 78), Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos priestatą (Paryžiaus Komunos g. 12), Lietuvos taupomojo banko pastatą (Taikos pr. 22), „Žaliakalnio“ gimnaziją (Galinio Pylimo g. 17), Klaipėdos apygardos teismo priestatą (Herkaus Manto g. 26), Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Laivininkystės rūmus (J. Janonio g. 24).
Pasirinkti pastatai - gana skirtingi tiek savo likimu, tiek būsima perspektyva. Kai kurie iš jų, nors ir akivaizdžiai neturintys architektūrinės vertės, bet yra veikiantys, turintys funkcinę ar kitokią vertę.
O kai kurie yra iš tiesų vertingi architektūriškai, bet realiai mes esame juos praradę.
Man atrodo prasminga apie tai kalbėti, nes ne vienas įvykis, o įvykių visuma lemia pastato praradimą.
Todėl architektai, manau, turėtų daugiau šnekėti, šviesti visuomenę, teikti savo pasiūlymus, kad išsaugotume mieste tai, kas yra vertinga, kad nenugriautume visko.
Turite galvoje neseniai nuskambėjusią „Boružėlės“ lopšelio-darželio istoriją?
Taip, tai pavyzdys, kai nebuvo atkreiptas dėmesys į šio pastato architektūrinę vertę, ir kaltų nėra, nes niekas apie tai nekalbėjo, nediskutavo garsiai.
Visuomenė nori girdėti specialistus. Todėl, manau, kad šitos diskusijos turi prasmę.
Vienas iš ryškiausių sovietinio periodo pastatų, kuris šiais metais atsidūrė ne tik Lietuvos, bet ir užsienio architektūros dėmesio centre - rekonstruotas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Atsimenu, koks kilo pirminis nepasitenkinimas, kai architektai pasakė, kad jo architektūra yra vertinga. Kaip vertinate šio pastato rekonstrukcijos projektą?
Manau, kad tai pakankamai geras pavyzdys, kad gali būti rastas santykis tarp naujo ir seno.
Architektūrinės išraiškos vertinimas - subjektyvus dalykas. Gali būti geresnė ar blogesnė, bet blogiausias kelias, manau, yra viską griauti nemąstant.
Autorius: Jurga Petronytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
